Prieš keturiolika metų susibūrusi amerikiečių grupė - šaunioji vokalo septyniukė, scenoje išdarinėjanti neįprastus dalykus.
Kai ji koncertuoja, žiūrovai kartais galvoja, jog visa tai yra gudrus fokusas. Scenoje nėra muzikantų - tik septyni dainininkai su mikrofonais. Tačiau publika girdi trimitą, mušamuosius, klarnetą, lūpinę armonikėlę gitarą ir daugybę kitų instrumentų. Grupės įkūrėjas, „būgnininkas“ Warrenas Thomasas, scenoje sėdi ant kėdės ir įnirtingai „muša“ ritmą. Tačiau būgnų nėra. Garsas sklinda iš jo burnos.
„Vokalinio grojimo“ techniką ištobulinusi grupė jau nebeprisimena, kada jos pasirodymas baigėsi be stovinčios publikos ovacijų. Nuo garsiojo Montrė džiazo festivalio Šveicarijoje iki Niujorko ir Londono klubų - grupę visur lydi vis augantis populiarumas.
Balandžio pabaigoje „Žalgirio“ arenoje grupė parodys tai, kas pelnė jai tokį didelį pripažinimą - vien balsais atliekamą programą, kurioje susipina garsūs popmuzikos hitai, džiazo improvizacijos, fankas, hiphopas ir daugybė kitų žanrų.
„Atsiprašau, bet viskas, ką žinau apie jūsų šalį - tai, kad jūsų krepšininkai rimtai paspardo užpakalį amerikiečiams“, - „Lietuvos rytui“ duoto interviu pradžioje nusijuokė „Naturally 7“ dainininkas Rodas Eldridge'as.
- Ar jau esate sugalvoję, ką padainuosite per pirmąją viešnagę Lietuvoje?
- Tikriausiai tai, ką dainuojame ir kitur. Mūsų programa gerai atspindi „Naturally 7“ esmę - pilnavertį muzikinį pasirodymą, kuriamą tik balsais. Esu tikras, kad dauguma žiūrovų mus matys pirmą kartą, bet jau šį tą žinos „YouTube“, socialinių tinklų dėka.
Dar nedėliojome koncerto dainų sąrašo, bet yra kūrinių, kuriuos būtinai privalome atlikti - kitaip publika pykteli. Pavyzdžiui, „The Beatles“ dainą „While My Guitar Gently Weeps“. Labai mėgstame dainuoti ir dueto „Simon & Garfunkel“ dainų popuri - be mikrofonų. Tiesa, tai darome tik tada, jei tinka salės akustika.
- Koks buvo jūsų kelias į šią grupę?
- Kaip galbūt žinote, „Naturally 7“ yra brolių Warreno ir Rogerio Thomasų idėja, kuri atsirado dar 1989 metais. Pirmoji mintis buvo suburti „a capella“ grupę, kuri bažnyčiose dainuotų gospelus, bet pasirodytų ir su muzikantais.
Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje susiformavo dabartinė idėja - tik balsais atliekama muzika, imituojanti ir instrumentų skambesį.
Penki iš septynių grupės narių bendradarbiauja labai seniai. Tarp jų - ir aš, bažnyčioje kartu dainuoti pradėjome 1992-aisiais. Tad į grupę mane atvedė draugystė.
- Ar tiesa, kad iki tol dirbote kompiuterių specialistu?
- Taip, architektų biure. Tačiau dabartinis užsiėmimas man patinka labiau. Tikra palaima galėti pragyventi iš to, ką daryčiau ir už dyką. Darbas informacinių technologijų skyriuje penkias dienas per savaitę - ne, „Naturally 7“ aš dabar į tai tikrai neiškeisčiau, kaip ir į jokį kitą „normalų“ darbą.
- Kai „Naturally 7“ pradėjo koncertuoti, ar žiūrovams nebūdavo sunku suprasti, kas čia per sumanymas?
- O, taip. Iš pradžių jie nieko nesuprasdavo. Mes pradėjome nuo nemokamų koncertų aukštosiose mokyklose. Studentai ateidavo, pažiūrėdavo, jei nepatikdavo - išeidavo.
Dažnai žiūrovai dairydavosi - o kur muzikantai, iš kur sklinda fonograma? Daug kas ir dabar netiki, kad viską darome balsais.
Tai buvo puiki mokykla - juk privalėjome išlaikyti žiūrovų dėmesį, suprasti, kurie ėjimai jiems patinka, kurie ne.
- Kiekvienas jūsų scenoje imituoja kitą muzikos instrumentą. Pavyzdžiui, jūs - trimitą ir braižomos plokštelės garsą. Jei vienas jūsų susirgtų, tektų atšaukti pasirodymą, ar galėtumėte susikeisti vaidmenimis?
- Taip labai retai nutinka. Pavyzdžiui, jei susirgtų Garfieldas Buckley, niekas negalėtų pamėgdžioti lūpinės armonikėlės garso, jei susirgčiau aš - niekas negalėtų balsu „braižyti plokštelės“.
Tokiais atvejais tiesiog keičiame programą, išmetame vieną ar kitą kūrinį. Kartą Warrenas gulėjo ligoninėje, mes turėjome dainuoti, o jis juk scenoje „muša būgnus“. Be jo koncertas buvo labai keistas.
- Tarp jūsų įkvėpėjų minite „Kaunas Jazz“ viešėjusią vokalistų grupę „Take 6“. O kaip dėl festivalyje taip pat dainavusio Bobby McFerrino, iš kurio burnos irgi sklinda įvairiausi garsai?
- Taip, jis - mums visiems didelis autoritetas. Pamenu, prieš daugelį metų pamačiau jį vaikų TV laidoje, kurioje Bobby imitavo havajietiškos gitaros garsą. Negalėjau patikėti tuo, ką mačiau ir girdėjau.
Vienas ryškių mūsų karjeros epizodų - kai festivalyje Olandijoje susitikome ir padainavome kartu.
- Internete milijonus kartų peržiūrėtas filmukas, kuriame jūs Paryžiaus metro vagone dainuojate Philo Collinso dainą. Tikėjotės tokio didelio dėmesio?
- Ne. Tai buvo žmonių, kurie leidžia mūsų įrašus Prancūzijoje, idėja. Iš pradžių spardėmės - dainuoti metro piko valandą visai nesinorėjo. Bet žmonės metro buvo labai susidomėję, iš viso vagono atėjo ir susirinko aplink mus. Ten buvo tik vienas žmogus, kuris veido išraiška demonstravo, kad tai jam visiškai nepatinka, jis važiuoja traukiniu ir atsisako kreipti dėmesį į tai, kas aplink. Buvo labai juokinga.
Sumanymas pasiteisino - internete šis klipas sukėlė šurmulį. Iki šiol prie mūsų priėję gatvėje praeiviai sako - jūs tie vaikinai iš Paryžiaus metro.
- Šįmet jau trečią sykį kartu vykti į pasaulines gastroles jus pakvietė garsus Kanados dainininkas Michaelas Buble. Iš kur toks palankumas?
- Su Michaelu susipažinome Olandijoje 2007-aisiais. Išgirdome, kad jis ieško „apšildančios“ grupės, kuri dainuotų „a capella“ stiliumi.
Po pirmojo mūsų pasirodymo jo koncerte publika plojo stovėdama. Tai retai nutinka su „apšildančiais“ atlikėjais. Kai taip būna, pagrindinė vakaro žvaigždė dažnai pajunta nerimą, nes „apšildytojų“ vaidmuo kitoks - užimti laiką.
Bet Michaelas mąsto kitaip - sako, kuo geresnis jūsų pasirodymas, tuo labiau patenkinti žiūrovai, kurie nusipirko bilietą į mano koncertą.
Be to, jo įkvėpėjas - Elvis Presley, o šio „apšildytojai“ visą gyvenimą nesikeitė. Mes ir Michaelas tapome gerais draugais, smagu su juo koncertuoti.
- Po pasirodymo „Karališkosios varjetė“ šou Londone susitikote su princu Charlesu. Koks jis jums pasirodė?
- Mielas žmogus. Tiesa, ilgiau jis kalbėjosi su Warrenu. Mat broliai Thomasai ir Garfieldas yra gimę Anglijoje, tad jiems šis susitikimas buvo dar svarbesnis. Kai esi vaikas ir per televizorių matai monarchus, juk negalvoji, kad vieną dieną jie tau spaus ranką.
- Jūs susipažinote ir bendradarbiavote su daugybe garsenybių. Kurių dėmesys jus nustebino labiausiai?
- Buvo daug netikėtų akimirkų. Mus į savo jubiliejaus koncertą pasikvietė garsus prodiuseris Quincy Jonesas, dainavome ir šįmet vėl dainuosime su džiazo pianistu Herbie Hancocku, pasirodėme su įžymia vokaliste Chaka Khan.
Bet keisčiausias dalykas nutiko Londone. Mums pranešė, kad mūsų muziką per radiją išgirdo ir į koncertą ateis vienos populiariausių pasaulio grupių „Coldplay“ vokalistas Chrisas Martinas. Nepatikėjome, o tada dainuojame klube ir matome - štai jis, už penkių metrų, ir dar atsivedė garsųjų prodiuserį Brianą Eno.
Po koncerto susipažinome, jie pakvietė kartu paeksperimentuoti studijoje. Negana to, pernai pakvietė „apšildyti“ didelius „Coldplay“ pasirodymus Niujorke. Buvo labai keista, nes mūsų muzika - visai skirtinga.
- Balsas - svarbiausias jūsų darbo įrankis. Kaip juo rūpinatės?
- Nė vienas mūsų nerūko ir nevartoja alkoholio, nes tai kenkia balso stygoms. Bet sakyčiau, kad svarbiausias būdas išlaikyti gerą formą yra ne mankštos ar speciali arbata, o tiesiog poilsis.
Gastrolių metu mums labai svarbu gerai išsimiegoti - nors ir ne visada pavyksta tai padaryti. Jei po koncerto mus kviečia į vakarėlį, dažniausiai atsisakome.
„Naturally 7“ vaizdo klipas „Feel It (In The Air Tonight)“:
