Prieš penkerius metus susibūrusi melodingo roko grupė neigia nuomonę, kad Baltijos šalys – muzikos pasaulio užkampis, negalintis sudominti Vakarų.
Šiandien melancholiški estai yra laukiami pagrindiniuose Vokietijos, Švedijos, Austrijos ir kitų šalių festivalių klubuose, surengė sėkmingas gastroles JAV, o 2013-uosius pradėjo Olandijoje laimėdami tarptautinį „Europos sienų laužytojų” apdovanojimą, teikiamą perspektyviausiems žemyno atlikėjams.
Prieš dvejus metus grupė laimėjo festivalio „Tallinn Music Week” ir „Skype” apdovanojimą „Pakeisk pasaulį”, o šįmet pasirašė sutartį su tarptautiniu muzikos leidybos gigantu BMG.
Du albumus išleidusiai grupei jau nusilenkė iki šiol įspūdingiausią karjerą užsienyje padariusios latvių grupės „Brainstorm” dainininkas Renaras Kauperis, su estais pasirodęs Talino dainų slėnyje. 2012-aisiais Estijos muzikos apdovanojimų ceremonijoje grupė laimėjo net penkias statulėles.
Sausį Prancūzijoje gastroles surengusi grupė Estijos vėliavą šį ketvirtadienį pirmą sykį neš į Vilniaus menų fabriką „Loftas”. Prieš koncertą grupės nariai Ewertas Sundja ir Erki Parnoja „Lietuvos rytui” pasakojo savo sėkmės receptą.
– Grojote daugelyje Europos šalių ir už Atlanto, bet Vilniuje – niekada. Nesusipratimas?
– Geriau pagalvojus – taip. Nukeliavome labai toli, o Vilniuje, kuris visai šalia, negrojome. Pagaliau taisome šią klaidą.
– Ar prisimenate tą akimirką, kai atsirado jūsų grupė?
– Tai nebuvo greitas procesas. Ne vienus metus ieškojome vienas kito, dar nemažai laiko praėjo, kol gerai vienas kitą pažinome. Tada kartu grojome, bet ilgai atrodė, kad tai eksperimentas, o ne tikra grupė. Tik po pirmojo albumo ir koncertų užsienyje suvokėme, kad visa tai rimta. Kad norime giliau nerti ir augti kaip viena komanda.
2010-aisiais grojome dideliame festivalyje „Positivus” Latvijoje. Nulipę nuo scenos, pagalvojome – oho, atrodo, tai nebėra tik laikinas pomėgis, mes jau esame tikra grupė. Tokia gera buvo publika. Tai sužadino kovinę dvasią ir atvėrė mums akis.
– Esate laikomi bene ryškiausiais dabartinės estų muzikos ambasadoriais. Bet ar jūsų kūryboje tikrai yra kas nors tipiškai estiško?
– Ne. Neįtraukiame jokių estų liaudies muzikos elementų. Manau, visų grupių kūryba dabar yra muzikos, kurią jos girdi, kokteilis.
Toks yra šių dienų pasaulis. Išgirdęs dainą nebegali iškart pasakyti, ar groja estai, anglai, amerikiečiai, islandai, ar lietuviai. Visi gali greitai išgirsti bet kurį pasaulyje sukurtą muzikos kūrinį. Todėl visi esame lygūs, visai nesvarbu, kur gyvename.
– Dainuojate angliškai. Ar kada ateityje įrašysite diską vien estų kalba?
– Niekada nesakyk niekada. Bet mūsų angliški dainų tekstai mums atrodo kur kas geresni nei tie, kuriuos bandėme rašyti estiškai.
– Kokių atlikėjų muzika jums šiuo metu daro įtaką?
– Šiuo metu nesiklausome naujų įrašų, nes kuriame savo albumą. Nesinori pernelyg įsijausti į svetimą kūrybą. Patinka klausytis chorų ir improvizuotos instrumentinės muzikos. Ir, žinoma, senųjų meistrų – „The Beatles”, Nicko Drake’o, Bobo Dylano.
– Ne paslaptis, kad ne vienas Baltijos šalių muzikantas jums truputį pavydi populiarumo. Ar iš tiesų grupės gyvenimas toks gražus ir lengvas, kaip atrodo?
– Tai, kad rengiame gastroles tarptautiniu mastu, yra nuostabu, mums tikrai labai sekasi.
Visą gyvenimą stengėmės nueiti iki ten, kur esame dabar. Ir, žinoma, norime eiti toliau. Negalėtume skųstis, kad mūsų gyvenimas blogas.
Bet neįsivaizduokite, kad tapome turtingi. Beveik viską, ką uždirbame, investuojame į grupę. Privataus lėktuvo niekas čia nesiruošia pirkti.
– Pirmosios gastrolės užsienyje – tai proga pasijusti žvaigždėmis ir pasinerti į rokenrolo kvailystes, ar ne?
– Mes šiuo požiūriu labai nuobodūs. Mankštinamės, užkulisiuose mėtome paplūdimio lėkštę. Kartu geriame vitaminus, kad nepersišaldytume. Vieną kartą iš viešbučio nušvilpėme rankšluostį, bet tai turbūt „rokenroliškiausias” mūsų poelgis.
– Kaip manote, kodėl iš daugelio Baltijos šalių grupių užsienyje garsėja tik keletas? Kodėl būtent jūs, kokia sėkmės formulė?
– Manau, kad lemiamas lūžis mūsų karjeroje buvo pasirodymas festivalyje „Eurosonic Noordeslag” pernai. Sugebėjome sukelti šurmulį, apie mus pradėjo kalbėtis įtakingi muzikos pasaulio žmonės, sulaukėme daug kvietimų groti ir dabar galime džiaugtis rimtais ryšiais.
Formulė paprasta: dirbti, rasti motyvuotą vadybininką ir pradėti auginti gerbėjų būrį. Jei 100 žmonių patinka tai, ką grojate, nėra priežasčių, kodėl tai negali patikti tūkstančiui.
Dar svarbu šokti nuo skardžio, atsisakyti kitos veiklos teikiamų finansinių patogumų, net leisti savo uždirbtas lėšas dėl tolimo tikslo. Tai nelengva. Už daugybę savo koncertų mokėjome iš savo kišenių, kurios dažnai būdavo apytuštės.
– Gal ir kvaila to klausti, bet jei jūsų šalies prezidentas paprašytų atstovauti Estijai „Eurovizijoje”, vis tiek sakytumėte „ne”?
– Manau, kad kasdien atstovaujame Estijai kiek kitaip. Būtų protinga, kad taip viskas ir liktų, nereikėtų keliauti ten, kur pasijustume keistai, ne savo rogėse.
Naujoji muzikos istorija rodo, kad „Europos sienų laužytojų” apdovanojimas, kurį laimėjome, suteikia ne mažesnę galimybę išgarsėti pasaulyje nei „Eurovizija”. Apdovanojimas, kurį laimėjome, bent jau neatrodo taip smarkiai nutolęs nuo tikrovės.
Grupės daina „Good Man Down“:
