- 20 metų - iš tiesų ilgas laikotarpis lietuviško metalo grupei. Prisiminkite pačią grupės pradžią. Kaip supratote, kad vakarų leidimas daugiabučio rūsyje jau virto tikra grupe?
Evaldas: Laiką leisdavome labiau ne rūsiuose, o namuose, kur ir grodavome kartu. Vis svaičiojome apie grupę, kad reikia ją kurti. 1992 metų rudenį dar dainavau grupėje „Burying Place“, bet paskui supratau, kad man nėra ką daugiau joje veikti ir reikia pradėti kurti kažką savo. Susidėjome su Deiviu („Baalberith“) ir pradėjome pas jį ar pas mane namie susitikinėti ir kurti savo dainas. Kai jau turėjome sukūrę kažkokias melodijas, pabandžiau rašyti dainų tekstus anglų kalba. Tuomet mums reikėjo jau pilnos grupės sudėties. Taip grupėje atsirado būgnininkas Ričardas.
Ričardas: Grupėje atsidūriau per savo kaimyną Paulių, kuris su Evaldu mokėsi toje pačioje mokykloje. Žiemą su Pauliumi nukulniavome pas Evaldą į trobelę, kur ir susipažinome.
- Kas buvo grupės pavadinimo autorius?
Evaldas: Tai labai kvaila istorija, kuri turbūt atsitinka daugeliui jaunų grupių (mums tada buvo po 15 metų). Su Ričardu pas jį namie susėdome prie labai storo anglų kalbos žodyno ir ieškojome kokio nors keisto žodžio, kuris būtų tiesiog ne iš šio pasaulio, prieštaraujantis viskam, šokiruojantis.
Ričardas: Nežinau, kas tą žodį surado, bet prisimenu, kad man jis tuomet nepatiko (juokiasi).
- „Obtest“ logotipas jus lydi nuo pat pradžių. Kas šio logotipo autorius? Kaip jis apskritai gimė ir kaip vyko pritarimo jam procesas?
Evaldas: Kiek pamenu, logotipas patiko visiems iš karto. Jį nupiešė amžinatilsį Martynas Meškauskas, sunkiosios muzikos scenoje dar žinomas kaip Ptah, Lord Ominous. Buvome geri draugai ir paprašėme, kad jis nupieštų mums logotipą. Martynas logotipą labai greitai nupiešė juodu tušu ant balto popieriaus ir atnešė jį mums parodyti.
Ričardas: Logotipas labai nestandartinis: jokių kampų.
Evaldas: Labai plastiškas ir keistas, nes reikėjo pasistengti, kad galėtum įskaityti, kas jame parašyta. Keisti logotipo net neketinome. Nuo pat pradžių laikėmės nuostatos jo nekeisti. Čia taip pat, kaip žmogui duoti vardą. Kartą davėme pavadinimą, suteikėme jam išvaizdą ir viskas.
Ričardas: Albume „Gyvybės medis“ per logotipo vidurį buvo įkomponuotas medis.
Evaldas: Tik tam, kad albumo koncepcija būtų suartinta su pačiu logotipu, bet tai buvo išskirtinis specialiai tam albumui skirtas sprendimas.
- Patys užaugote klausydami „thrash“ metalo, kuriame dominavo socialinius ir politinius skaudulius gvildenančios temos, „death“ metalo, kuriame pagrindinė tematika – mirtis. Kodėl „Obtest“ dainose to negirdime? Ar jums buvo neįdomios jūsų anuometinių dievų apdainuojamos temos?
Evaldas: Pirmosiose „demo“ kasetėse mūsų kūryba buvo skandinaviško tipo „black“ metalas. Atitinkami buvo ir tekstai: nihilizmas, nusivylimas viskuo, tamsiosios žmogaus sielos pusės, dvasiniai išgyvenimai, kančia, beprasmybė, amžinybė. Tekstai buvo, sakyčiau, paaugliški (tokie mes tuomet ir buvome).
Viskas apsivertė 1996 metais, kai norėjosi padaryti kažką visiškai kitokio. Aišku, buvo galima likti tame pačiame „black“ metalo žanre, kažką tobulinti, ieškoti, bet viskas pasisuko kita linkme.
Visiškai pasikeitė tekstų koncepcija ir atsivėrė nauji klodai, kurie Lietuvoje tuo metu buvo beveik neliesti. Buvo Utenos stovykla, pradėjusi apdainuoti ir savaip interpretuoti senovės lietuvių kultūrą: „Poccolus“, „Ha Lela“, „Zpoan Vtenz“ ir viskas. Mes gi su albumu „Tūkstantmetis“ „užkabinom“ šitą temą kitu kampu ir padarėme tai labai aršiai, nes tada mums norėjosi kažko labai radikalaus ir spiriančio į užpakalį.
Buvo toks pogrindinis judėjimas „Baltuva“. Draugystė su jo iniciatoriumi Aru pagimdė albumą „Tūkstantmetis“. Aras parašė didžiąją dalį „Tūkstantmečio“ dainų žodžių. Darbas su juo buvo tiesiog nerealus: aš jam duodavau kasetėse įrašytą muziką, o jis grąžindavo man kasetes kartu su lapais, kuriuose būdavo žodžiai. Viskas labai derėjo tarpusavyje, atrodė, kad ir muziką, ir žodžius parašė tas pats žmogus. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė ir šis bendradarbiavimas nutrūko.
- Evaldai, „Obtest“ pradžioje tu ir Deivis leisdavote savo „fanzinus“, susirašinėdavote su žmonėmis iš viso pasaulio, buvo užmegzta daugybė kontaktų. Ar šie kontaktai pagelbėjo tolimesniame „Obtest“ kelyje?
Evaldas: Labai pagelbėjo, nes sukūrę grupę mes jau žinojome kaip veikia visas „undergroundas“. Nebuvo interneto, jokių „MySpace“ ar „Facebook“ svetainių. Visas bendravimas vyko per laiškus, skrajutes, „fanzinus“ ir „demo“ juostas. Kadangi ir man, ir Deiviui teko leisti savo „fanzinus“ (vien Žvėryne buvo leidžiami 6 „fanzinai“!), mes žinojome, kam reikia rašyti, kaip kreiptis. 1994 metais, kai įrašėme pirmus savo repeticinius įrašus, mes jau turėjome 2 metų dalyvavimo „undergrounde“ bagažą ir apie „Obtest“ pogrindžio spaudoje jau rašė straipsnelius. Labai daug kasečių išsiuntėme į užsienį.
Ričardas: Bet štai koncertuoti mes galėjome tik Lietuvoje. Išvažiuoti koncertuoti į užsienį tais laikais buvo praktiškai „be šansų“. Palyginti su Vakarų grupėmis, mes turėjome didelį minusą, nes išleidę savo įrašus, negalėjome jų pristatyti koncertuose.
Evaldas: Dabar truputį gėda prisipažinti, bet anuomet iš vienos nedidelės italų įrašų kompanijos, kuri leido kasetes, buvome gavę pasiūlymą perleisti „Prieš Audrą“ kasetės pavidalu ir, jei kasečių pardavimai sėkmingai susiklostytų, italai siūlėsi išleisti septyncolį vinilą arba net kompaktinę plokštelę. Mes buvome tiek pasipūtę, kad aš atsakiau, jog mes sutinkame tik išleisti septyncolį vinilą ir paskui kompaktą (juokiasi). Jie tai daryti atsisakė.
Buvo dar viena žmonių kategorija – distributoriai. Jie iš grupės arba keisdavosi kasetes, arba jas pirkdavo ir paskui jau platindavo savo kanalais. Vienas toks distributorius Rene iš Vokietijos nusipirko 20 kasečių „Prieš Audrą“, paskui dar tiek pat. Aš susirašinėjau su juo, paklausdavau, kokia situacijoje Vokietijos scenoje, nes mes ieškome leidybinės kompanijos, norime koncertuoti.
Kartą Rene parašė, kad štai jis atvažiuoja į Lietuvą, nes palaiko kontaktus ne tik su mumis, bet ir su grupe „Poccolus“, nori atvykti pasižiūrėti, kaip čia viskas yra iš tikrųjų. Sėdo į traukinį, atvažiavo į Lietuvą. Tai buvo 1996 metai, Lietuvoje – laukiniai vakarai. Iš pradžių nuvyko į Uteną, kur su „Poccolus“ pasitampė, pagėrė, paskui atvyko pas mus. Mums visiems tai buvo įvykis – atvažiavo užsienietis. Suėjo visi „Obtest“, „Anubi“, chebra iš visos Vilniaus „black“ metalo scenos.
Girdėme Rene alumi, tampėm jį po piliakalnius, tai jam paliko didelį įspūdį. Grįžęs į Vokietiją Rene įdėjo daug pastangų, kad vokiečiai sužinotų apie „Obtest“. Ir štai po dvejų metų jis pats įkūrė savo nedidelę įrašų kompaniją „Miriquidi Productions“ ir išleido mūsų septyncolę plokštelę „997“. Tai buvo pirmas „Obtest“ leidinys užsienyje.
1999 metais to paties Rene iniciatyva bendradarbiaujant su „Wolf Records“ buvo išleistas albumas „Tūkstantmetis“. Ta proga buvo surengtas mūsų pirmas turas Vokietijoje. Vėliau mūsų dainos užsienyje pasirodė tik rinkiniuose, kurių paskutinė buvo kultinės grupės SA-SA daina „Fantazija“, įrašyta Čilėje išleistam rinkiniui „We Don‘t Give A Fuck“, kuriam metalo grupės buvo pakviestos perdainuoti senas pankų dainas.
- Kada įvyko pirmasis oficialus „Obtest“ koncertas?
Evaldas: Tai įvyko Klaipėdoje 1994 metų rugsėjo 3 dieną - festivalyje labai skambiu pavadinimu „Pačios sunkiausios muzikos festivalis“. Grojome klube „Bomba“, kuriame vykdavo budulėlių diskotekos. Suvažiavo daugybė žmonių iš Klaipėdos ir jos apylinkių. Kadangi tai buvo koncertinis debiutas, mus išleido groti pirmuosius. Jaudulys buvo neapsakomas. Kaip studijoje reikia elgtis žinojome, o kaip ant scenos – nelabai.
Ričardas: O ir pati garso kokybė nekokia buvo. Dabar visa aparatūra kur kas kokybiškesnė, tačiau, aišku, jautėsi ir patirties stoka. Bet juk visiems būna pirmas kartas.
- Ar klaipėdiečiai gerai jus priėmė?
Evaldas: Buvo šokiruoti, kai išbėgome į sceną nusigrimavę ir visus siuntinėjome po velnių... kažkodėl angliškai (juokiasi). Tai buvo labai įdomi patirtis ir nulipę nuo scenos jautėmės kaip padarę kažką tokio.
- Buvo istorija apie laišką, parašytą krauju. Galėtumėte plačiau papasakoti?
Evaldas: Buvo kvaila istorija su grupe „Nahash“. Buvome kaip tik įmanoma labai pikti „blackeriai“. Mudu su Deiviu viename laikraštyje perskaitėm interviu su „Nahash“ ir mus ištiko paaugliškas pavydas, kaip čia apie juos parašė, o apie mus ne. Staigiai parašėme krauju laišką, kuriame „Nahash“ išdėjome į šuns dienas. Jau vėliau, po daug metų, prisipažinau Vytui iš „Nahash“, kad tą laišką rašiau aš, tada abu kartu smagiai pasijuokėm.
Maždaug po metų nuo mūsų laiško jau mes gavome vieno veikėjo iš Rokiškio laišką, kuris taip pat buvo parašytas krauju. Laiške mums buvo grasinama susidoroti, sudeginti ir t. t. Šitam veikėjui net buvome surengę pasalą (šypsosi). Sužinojome, kad atvyksta jis į Vilnių ir norėjome jį pagauti ir pamokyti – nuvežti į mišką. Kažkoks šeštas jausmas jį išgelbėjo ir jis nuo mūsų išsisuko (juokiasi).
Tuo metu mes buvome tiek įsijautę į „black“ metalą, jis užėmė tokią didelę mūsų kasdienio gyvenimo dalį, kad mes į tai pernelyg rimtai žiūrėjome. Buvome pasiruošę daug kuo rizikuoti ir dabar labai džiaugiuosi, kad ne viskuo pasinaudojome, ką buvome sumanę (juokiasi).
- Kiek dar jumyse dar liko to prieš 20 metų buvusio maksimalizmo?
Evaldas: Viskas pasikeitė. Kai kurie principai išlieka, kuriems esame ištikimi ir dabar.
Ričardas: Tas maksimalizmas gal buvo nukreiptas ne ten, kur reikia. Dabar esame maksimalistai, kai tai yra susiję su kokybe, muzikiniu atlikimu, o tada mums rūpėjo ne repetuoti, o daryti kažkokią kvailą politiką (juokiasi).
- „Obtest“ muzikantai scenoje visuomet yra apsirėdę stilizuotais pagoniškais rūbais. Kas jų autorius? Ar pasinaudojate Evaldo, kaip archeologijos specialisto, patirtimi, erudicija ir kompetencija, rengdami savo sceninį įvaizdį?
Ričardas: Tie rūbai kartais gimdavo ir spontaniškai.
Evaldas: Iš senų koncertinių įrašų ar nuotraukų galima pastebėti, kad mes tam skyrėme nemenką dėmesį. Iki 2005-2006 metų mūsų sceniniai rūbai buvo vieni, paskui, pasirodžius „Gyvybės medžiui“, jie pasikeitė. Aš niekada nenorėjau velti į tai archeologijos. Nenoriu kažkokios tikslios archeologinės rekonstrukcijos, pagrįstos radiniais, nes „Obtest“ yra meninis projektas.
„Obtest“ su istorija turi tik bendrą sąlytį, bet neturi tiksliai atkartoti istorijos. Mes tenorime atrodyti savitai, originaliai, todėl įvedame tik tam tikras istorines detales, todėl ir susidaro toks įspūdis, kad mes rengiamės senovės rūbais. Kurdami sceninį įvaizdį, konsultuojamės, bendradarbiaujame su dizaineriais. Paskutinieji mūsų rūbai buvo sukurti padedant tuo metu dizainą studijavusiai merginai Vaidai, su kuria susitikdavome, kartu piešdavome eskizus, aptardavome, kas mums tinka, kas ne.
- „Obtest“ gitaristas Enrikas per pastaruosius kelerius metus užaugo kaip muzikantas, jis netgi vienintelis iš visos grupės pragyvena iš muzikos. Kokių pliusų ir kokių minusų duoda grupei Enriko profesionali muzikanto karjera?
Evaldas: Minusas tik tas, kad gyvendamas iš muzikos, jis turi galybę muzikinių projektų ir „Obtest“ jam yra vienas iš jų. Daugiau yra tik pliusai. Enrikas atėjo jau gimus albumui „Iš Kartos Į Kartą“, bet jis vis tiek visas dainas ne tai kad atkuria, bet sugroja savaip. „Gyvybės medyje“ Enrikas sukūrė beveik visas solo partijas ir tas naujas spalvas iškart pastebėjo kritikai, kurie pradėjo klausinėti, ar šie pokyčiai yra susiję su naujojo gitaristo atėjimu. Mums tai yra tik pliusas, nes Enriko unikali technika įnešė kontrasto su manąja, todėl atsirado naujas atspalvis. Repeticijų metu grojant naujas dainas Enrikas iškart pasiūlo savų idėjų ir dainos skamba vėl kitaip. Enrikas pasako nedaug, bet visą laiką taikliai. Aš net ėjau pas jį į gitaros pamokas, jis man yra davęs keletą labai naudingų patarimų.
Ričardas: Enrikas yra grojęs daug visokių stilių su įvairiais muzikantais ir gali taikliai pakomentuoti mūsų grojimą. Mums, kaip muzikantams, Enriko profesionalumas yra didelis pliusas, ypač – grojant gyvai.
- Interviu vienam dienraščiui esate užsiminę, kad prancūzų leidykla „Osmose Records“ tikėjosi, jog išleidę albumą, „Obtest“ daug ir intensyviai koncertuos ir, anot jūsų, „atidirbinės“ į albumo leidybą įdėtus pinigus, tačiau jūs to negalite sau leisti, nes neturite tam laiko. Ar tai visgi reiškia, kad muzika nebėra „obtestų“ gyvenimo aistra Nr. 1? Kam muzika užleido vietą?
Ričardas: Negali gyventi, turėdamas tik vieną gyvenimo tikslą. Yra daug tikslų, daug prioritetų: darbas, šeima, grupė, sveikata ir kt. dalykai. To laiko viskam neužtenka. Jei būtume vykdę „Osmose“ sąlygas, kitos gyvenimo sritys būtų labai nukentėjusios ir neaišku, kuo tai būtų baigęsi. Grupės „Vader“ lyderis Peteris net metė savo šeimą dėl muzikos, o mes to tikrai nesiruošiame daryti.
Evaldas: Tokie iššūkiai turi pasitaikyti, kada tau yra 18-20 metų, kai esi pilnas energijos, neturi kitų įsipareigojimų ir niekas netrukdo tokius iššūkius įveikti. Dabar gavę tokius pasiūlymus, mes turime nustatyti savo sąlygas, o tai riboja bendradarbiavimą. Jei mums siūlo mėnesio turą, mes tegalime iš savo pusės pasiūlyti dvi savaites. Leidėjui tai tėra verslas, jam turi sueiti piniginiai galai, jam nerūpi kitų problemos.
- Per 20 metų Lietuvos metalinis judėjimas nestovėjo. Kokius išskirtumėte didžiausius pasiekimus ir nuopuolius Lietuvos metalo scenoje per šį ilgą laikotarpį?
Evaldas: Lietuvos metalo scenoje vyksta vienas didelis nuopuolis, išskyrus 1990-1992 metus, kai vyko pirmieji „Death Comes...“ festivaliai, buvo jaučiamas proveržis, kai užaugo karta, kuri galėjo pasinaudoti susidariusiomis galimybėmis ir kažką gero nuveikti. Ta banga savaime užaugino jaunesnius žmones, kurie jau buvo įkvėpti tos bangos – tokiais laikome ir save.
Kai per aktyvisto Sėklos radijo laidas leisdavo „Conscious Rot“, „Dissection“, mes galvodavome: „Šakės! Ir Lietuvoje tai pagaliau vyksta!“. Mums tai buvo labai stiprus impulsas kažką daryti.
Vėliau pasirodė, kad Lietuva kilo tik iki tam tikro lygio, kad ir ką bedarytum. Ambicijos kažką daugiau nuveikti atsimušdavo į nematomas lubas, todėl ir neturime pasaulinio garso grupių. Buvo to paties Sėklos bandymai iškelti „Regredior“ – nieko nepavyko. „Ghostorm“ pasiekimai buvo nemenki: albumas vokiečių kompanijoje „Black Mark“, albumas japonų kompanijoje „Lard Records“, surinkti geriausi to meto muzikantai-žvaigždės. Bandymai padaryti šią grupę pasaulinio lygio buvo nemaži, bet viskas tuo ir baigėsi. Ir viskas taip pat tęsiasi iki šiol.
- Bet jūs kalbate apie grupių populiarumą. O kaip dėl kūrybos? Argi po 1995-1997 metų laikotarpio Lietuvoje nebeegzistuoja stiprios kūrybine prasme grupės?
Evaldas: Galima kalbėti apie vienetinius reiškinius. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi grupe „Luctus“. Pamenu, 2003 m. grojome festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, prie manęs priėjo berniukas ir paklausė, ar mes iš „Obtest“. Tada jis vėliau mums davė savo „demo“ kasetę su įrašyta savąja kūryba. Paklausiau – genijus! Turi smarvės! „Luctus“ groja paprastai, bet turi savyje kažką tokio.
Paskutinis fenomenas „Paralytic“ man, kaip mažai besidominčiam lietuviška scena, padarė didžiulį įspūdį. Man „death“ metalas baigėsi su pirmuoju „Grave“ albumu, bet „Paralytic“ tikrai patraukia dėmesį. Buvau šokiruotas – suėjo jaunučių „chebra“ ir padarė kažką tokio, kas yra tikrai super! Yra tūkstančiai „death“ metalo grupių, o štai jie padarė kažką tokio, kas išsiskiria. Jei susiras jie gerą vadybą, iš jų gali kažkas ir išeiti. Labai didžiuojuosi, kad yra tokių perliukų.
Pavydu žiūrėti į Norvegiją, Suomiją, kuriose gyvena panašus skaičius žmonių, kaip ir pas mus, bet kokias jie turi scenas! Tiek grupių, tiek muzikantų, tiek genijų! O jaunimas juk visur toks pats. Paėmei gitarą – ir pirmyn! Deja, Lietuva yra popso provincija.
- Na, juk metalas šiandien sutinkamas kone visose gyvenimo srityse: „Sepultura“ daina skamba reklamoje, „Helheim“ dėsto istorines pamokėles vaikams, „Keep of Kalessin“ dalyvauja „Eurovizijos“ atrankoje.
Evaldas: Bet argi Norvegijoje kas nors lindo į vaikų darželius su „black“ metalu prieš 10-15 metų? O juk buvo šitiek gerų grupių! Manau, tai yra užimtumo klausimas. Jaunimo yra tiek pat, tik pas mus jis eina mašinų vogti, o Norvegijoje ima gitarą į rankas ir groja. Aišku, galima susieti tai su socialiniais dalykais, sąlygomis.
- Esate kažkada užsiminę, kad po to, kai „Gyvybės Medį“ pristatėte akustiniame koncerte, neatmestumėte minties išleisti akustinį albumą. Ar ši idėja vis dar gyva?
Ričardas: Manau, kad ši idėja vis dar gyvuoja. Reikia tik laiko ir žiūrėsime, kaip viskas baigsis (paslaptingai šypsosi).
Evaldas: Tai kol kas neįgyvendintas projektas, bet jis nėra atmestas, todėl kažkada turėtų pasirodyti. Vienintelis pasiteisinimas – jis turi subręsti (šypsosi).
- Nuo paskutinio jūsų studijinio darbo praėjo jau beveik 5 metai. Ar Gintsas Lundbergas (latvių garso inžinierius, padėjęs įrašyti albumą „Gyvybės Medis“, – aut. past.) nerašo jums ilgesio kupinų laiškų?
Evaldas: Rašo. Jau praėjusių metų vasarą buvome užsakę jo studiją, bet dėl tam tikrų aplinkybių turėjome ją atšaukti. Tikiuosi, kad grįšime ten šiais metais.
- Šiandien nemažai ilgai grojančių grupių mėgsta savo naujojoje kūryboje panirti į ieškojimus, įnešti į savo muziką daugiau progresyvumo. Ką apie tai galvoja „Obtest“?
Evaldas: Mums visados patiko paprastos dainos, nebent kartais į jas įpinant kitų elementų ir taip jas pagražinant.
Ričardas: Dainos turi būti paprastos ir aiškios. Turi būti metalas, o ne kokia tai lyrika (juokiasi).
- „Gyvybės Medyje“ buvo viena daina, sukurta gerokai anksčiau, nei išėjo diskas – „Geležinis Vilkas“. Ar dar turite savo archyvuose nepublikuotų kūrinių? Jei taip, ar nežadate jais pasidalinti?
Evaldas: Vieną tokią dainą jau išgirdote – perleisdami albumą „Auka Seniems Dievams“ netyčia atkasiau kūrinį „Amžina Aušra“. Ši daina buvo sukurta šitam albumui, bet nebuvo įrašyta, nes taip ir nebuvau parašęs jai žodžių. Po 10 metų parašiau jai žodžius, su Deiviu ją parepetavome ir įrašėme. Kadangi visas albumas buvo iš nauja suvestas, tai ir „Amžina Aušra“ buvo iš naujo suvedinėjama ir paruošta leidybai. Galima sakyti, kad ši daina tiesiog išniro iš tų laikų.
Aš stengiuosi kaupti savo garso archyve visą savo kūrybą: melodijas, rifus, dainų „demo“ variantus. Aš tą archyvą nuolatos atnaujinu ir perverčiu nuo pradžios iki pabaigos ir visą laiką randu temų, kurios niekur nebuvo panaudotos. Jau albumui „Iš Kartos Į Kartą“ naudojome temas, melodijas iš senesnių laikų, po to iš viso likusio kūrybinio katilo buvo semtasi dirbant prie „Gyvybės Medžio“, o kas liko nuo to albumo, naudojama naujajam diskui. Visa sena, kas liko, yra maišoma su nauja kūryba, ir taip gimsta albumas. Išbaigtų dainų jau nebeišeis ištraukti, bet iš senų, nostalgiškų melodijų gali būti sulipdyti nauji kūriniai, kurie dvelks senąja kūryba. Manau, kad tai dainoms suteikia unikalumo ir neleidžia atitrūkti nuo „Obtest“ stiliaus, kuris jaučiamas per visą grupės kūrybą.
- Evaldas, Ričardas ir Deivis – esate kartu visus tuos 20 metų? Kas yra tas bendrasis „Obtest“ branduolio vardiklis, laikantis jus kartu ir verčiantis kurti muziką?
Ričardas: Sakykim, kad su santykiais mums labai pasisekė. Niekad nebuvo kažkokių trinčių. Ir koncertuodavome kartu, ir albumus įrašinėdavome – nesvarbu, ar matomės tris kartus per dieną, ar vieną kartą per mėnesį, santykiai išlieka tie patys. Gal dėl to, kad esame iš vieno rajono? Žvėryno dvasia (juokiasi).
Evaldas: Mes visi esame tų pačių metų perėjimo, visi esame iš to paties rajono. Mūsų tėvai yra iš to paties rajono. Tai jau yra dvasia. Žvėryno dvasia.
- Ir tą dvasią bandysite palaikyti vasario 2 d. įvyksiančiame „Obtest“ 20-mečio jubiliejaus koncerte?
Evaldas: Kviečiame visus ir iškelti ragą į mūsų visų – grupės, gerbėjų, svečių – sveikatą. Tai turi būti mūsų visų gimtadienis. Mes galime groti sau, neišeidami iš namų studijos, bet, kai grojant salėje žmonės kartu dainuoja mūsų dainas – tokio jausmo nepatirsi niekur. Tada pajauti tą atgalinį ryšį ir jautiesi su tais žmonėmis kaip viena komanda. Su tais žmonėmis ir noriu susitikti ir susidaužti bokalais!
