Kiekvienoje jaunimo kartoje yra pakankamai tokių, kuriuos Jacko Kerouaco „Kelyje“ ir iš tėvų kolekcijos nugvelbta sena roko plokštelė jaudina kur kas labiau nei naujausio modelio išmanusis telefonas. Tai - tik spėjimas, bet pasiklausius šio penkių dainų minialbumo atrodo, kad „Garbanotas bosistas“ - būtent tokie.
Kai pirmoje dainoje „Oh My Brother“ pasigirsta lūpinė armonikėlė ir vokalisto Šarūno Joneikio balsas, pagauni save galvojant apie Johną Lennoną. Kol daina nepasuka į valso ritmą ir atgal.
Kūrinyje „I Thought“ ritmu ir greičiu irgi žongliruojama keletą kartų, įsipina ir grupės „The Doors“ stiliaus gitaros meditacija, ir užuomina į bliuzą, ir vokalo manieros, kiek primenančios „Led Zeppelin“ vokalistą Robertą Plantą.
„Little Sister“ prasideda kaip prie laužo su gitaromis ir suktine susėdusių Vudstoko festivalio lankytojų paimprovizavimas, o paskui pasuka į psichodeliką su kraipytu balsu ir (eilinį sykį) į kietesnį pereinančiu skambesiu.
Dainoje „Great Expectations“ šiek tiek „perspaudžiama“ su vokalo išsidirbinėjimais, bet daina - energingiausia (ir festivalių lankytojams turbūt priimtiniausia) iš visų penkių. Finišą grupė pasiekia su „Childhood Song“, dar kartą parodančia - jei grupei kas nors duotų laiko mašiną, kuria būtų galima nukeliauti į hipių laikus, visi jos nariai nedvejodami tai ir padarytų. Bet mašinos nėra, ir turbūt tai gerai. Matant, kaip kavinėse už šią kompaktinę plokštelę pinigus moka paaugliai, širdis džiaugiasi, kad jų akiratis siekia kur kas daugiau nei naujausias fonograminės popgrupės vaizdo klipas.
Įvertinimas - 8 iš 10
Daina iš minialbumo „Childhood Song“:
