Ji, tiesa, nelabai pasikeitė. Nuo „Radiohead“ iki „Bloc Party“ ar U2 - kas šiems muzikantams daro įtaką, niekada nebuvo paslaptis. Dvylika albumo dainų - dar viena meilės giesmė nepriklausomam rokui „su smegenimis“.
Žilvinas Sebeika akivaizdžiai patobulėjo kaip vokalistas - balse daugiau pasitikėjimo savimi ir išraiškingumo, laisvumo ir drąsos eksperimentuoti. Albumo aranžuotės irgi nuteikia maloniai - gitarų ir mušamųjų garsai, skoningai pritaikyti efektai susilieja į visumą, atitinkančią visus britiško alternatyvaus roko kanonus.
Nepasikeitė kitkas - grupės nesugebėjimas pralinksmėti. Bet tai - ne priekaištas. Instrumentų protrūkiai ir Žilvino falcetas kartais sukelia euforijos pojūtį, bet iš esmės „Mark Fiction“ buvo ir liko introvertai, norintys su pasauliu pasidalinti savo pamąstymais, jog „tikrai ne viskas yra gerai, net jei jums taip ir atrodo“.
Tarp tokių „dūžtančios vilties“ dainų, kaip „Song To Forsake“ ar „Go It Alone“ šiek tiek optimizmo vis dėlto įsivelia. „I Hope That You Can Run Fast“ - vaizdo klipu pernai jau iliustruotas kūrinys, pretenduojantis į švelniausios albumo dainos titulą. Kūrinys, kuriuo galima pamėginti arčiau grupės kūrybos privilioti tuos, kurie baidosi depresijos. Titulinis „Masquerade“ - energingas ir trankus, tačiau šios dainos širdyje - vis tiek melancholija, kiek primenanti britų grupę „Placebo“. „What's On Your Back“ keliauja į svajingą, beveik grupės „Coldplay“ teritoriją - jei tik balse nebūtų tiek skausmo.
Prieš subyrant „Flamingo“, tai buvo viena labiausiai neįvertintų Lietuvos grupių. Koks likimas laukia „Mark Fiction“, per anksti prognozuoti. Bet jei ir šiai reinkarnacijai nesiseks, muzikantai neturėtų graužtis - albumas puikus, bet gal lietuviai tiesiog nemėgsta liūdėti. „Liūdnų slibinų“ triumfas M.A.M.A. tai puikiausiai įrodo.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Mark Fiction“ vaizdo klipas „I Hope That You Can Run Fast“:
