„Nesu kvailys, žinau, ko nori publika“, - iki viešnagės likus keletui dienų, sakė 62-ejų muzikantas. Šiuos žodžius jis žiūrovų akivaizdoje vertė darbais.
Buvęs roko grupės „Bijelo dugme“ lyderis, prieš porą dešimtmečių visame pasaulyje išgarsėjęs muzika režisieriaus Emiro Kusturicos filmams, Lietuvos publikai pasirodė toks, kokį jį žiūrovai jau įprato matyti trijų ankstesnių vizitų metu.
Baltas kostiumas, tautiniais Serbijos drabužiais pasipuošę muzikantai ir dvi folkloro vokalistės iš Bulgarijos – ši Gorano „vestuvių ir laidotuvių orkestrėlio“ sudėtis nesikeičia jau keliolika metų.
Nesikeičia ir koncerto įžanga. Į salę pro žiūrovams skirtus įėjimus žengę muzikantai, grojantys pučiamaisiais, paskelbė pasilinksminimo pradžią – ir tą pačią akimirką būrius koncerto lankytojus paragino kilti iš kėdžių ir įsilieti į šėlsmą.
Pasiutpolke „Gas Gas“ koncertą pradėjęs G. Bregovičius iškart prisiminė šįmet mirusią Afrikos dainininkę Cesarią Evorą – pagrojo dainą, kurią su ja įrašė filmui „Pogrindis“.
Susimąstymo akimirką tuojau pakeitė linksma cirko nuotaika – pasipylė kūriniai iš paskutinių dviejų Gorano albumų „Alkohol“ ir „Champagne For Gypsies“, skambantys lyg Balkanų kaimo vestuvių garso takelis.
Koncertui šuoliuojant į priekį, sėdinčiųjų liko vis mažiau. Pasigirdus širdį veriančiai raudai „Ederlezi“ ir filmo „Arizonos svajonė“ muzikinei kulminacijai „In A Death Car“, prie scenos jau grūdosi šimtai žmonių.
Naujame albume „Champagne For Gypsies“ gerbti čigonų teises agituojantis Goranas leido kalbėti muzikai. „Nesu politinis aktyvistas. Man svarbiausia – linksmos, bet žinią nešančios dainos“, - sakė muzikantas.
Tiesa, trumpą Gorano prakalbą apie albumo idėją, Prancūzijoje ir Italijoje paminamas čigonų teises, savo, kaip čigonų muzikai neabejingo kompozitoriaus, požiūrį ir disko įrašuose dalyvavusius "Gipsy Kings" bei "Gogol Bordello" narius žiūrovai vis dėlto išgirdo.
Ketvirtą kartą Lietuvoje viešintis artistas, pripažintas daugelyje šalių, atrodo, Lietuvoje galėtų lankytis kasmet – publikos jam netrūksta, nors kiekvieną sykį jo pasirodymų receptas – toks pats.
Įvaizdis, koncerto struktūra nesikeičia. Toks pats net staliukas su stikline, iš kurios Goranas koncerto metu gurkšnoja viskį ar degtinę. Bet aistringi, triukšmingi Balkanų ritmai rado atgarsį lietuvių širdyse, nors dainos dažnai atrodo itin panašios viena į kitą. Po vieno pasimatymo su G. Bregovičiaus muzika jo gerbėjams norisi atlikėją „gyvai“ išgirsti vėl ir vėl.
Kai koncertą baigė ugningoji daina "Kalashnikov", o Goranas automobiliu jau riedėjo į viešbutį, nemažai žiūrovų salėje vis dar nesiskirstė - dalijosi įspūdžiais ir vylėsi sulaukti autografų.
„Tai man – labai įdomus reiškinys, nes lietuvių ir Balkanų kultūra atrodo skirtinga. Bet tikriausiai turime kažkokių panašumų“, - stebėjosi G. Bregovičius, jau trečią kartą į Vilnių atvykstantis prieš pat Naujuosius.
Dar vaikystėje G. Bregovičius turėjo tapti smuikininku, bet iš muzikos mokyklos jį išmetė – neva dėl talento stygiaus.
Šiandien G. Bregovičius savo buvusiam mokytojui galėtų nusijuokti į akis – Balkanų žvaigždės muzika skamba atokiausiuose planetos kampeliuose, jo kolekcijoje – dešimtys išlavintą skonį turintiems melomanams puikiai žinomų melodijų, Šefildo universiteto garbės daktaro ir Atėnų, Tiranos bei Buenos Airių garbės piliečio titulai.
„Pasirinkau gitarą, nes grojantiems šiuo instrumentu geriausiai sekasi su merginomis”, – apie karjeros pradžią juokais pasakojo 62 metų muzikantas.
Vienas jo kūrybos skiriamasis bruožas – čigoniškų motyvų gausa. „Tose vietose, iš kurių esu kilęs, manoma: jei tu muzikantas, vadinasi, dirbi čigonišką darbą. Prisimenu, kaip grodamas gitara užsidirbau pirmuosius pinigus. Man buvo trylika, jaučiausi tarsi karalius.
O tėvas pasakė: „Tikiuosi, nedirbsi visą gyvenimą to čigoniško darbo.”
Nuo to laiko mane visada supa čigonai – juk mano darbas čigoniškas”, – kvatodamasis paaiškino G. Bregovičius savo kūrybinio braižo ištakas.
Po koncerto Lietuvoje švęsti Naujųjų G. Bregovičius Vilniuje neliks – pirmadienį išvyks į Maskvą, kur koncertuos paskutinį metų vakarą.
