62-ejų muzikanto gerbėjai žino, kad jo koncertuose visada būna linksma – pučiamaisiais apsiginklavę Gorano grupės nariai žengia į sceną ir visus įvilioja į šėlsmo žabangus, tautiniais kostiumais pasidabinusios bulgarų dainininkės plėšia iš visos širdies, o pats G. Bregovičius nevengia tarp dainų išlenkti taurelės. Žodžiu, tai lyg Balkanų vestuvės, tik stebint keliems tūkstančiams svečių.
„Šįmet vėl kaip reikiant pasilinksminsime. Iki 2013-ųjų bus likusi tik viena diena, todėl į programą įtraukiau tik porą lėtų dainų. Užtat sugrosiu beveik visą savo naująjį albumą „Champagne For Gypsies”. Bet, žinoma, bus ir visos tos dainos, be kurių publika mane pakartų”, – „Lietuvos rytui” telefonu iš savo studijos Belgrade pakiliu tonu žadėjo G. Bregovičius.
Linksmybės, bet rimta tema – toks Gorano šio sezono šūkis.
Rudenį išleistas naujasis jo diskas „Champagne For Gypsies” yra skirtas atkreipti dėmesį į Europoje paminamas čigonų teises. Apie tai, kuriamą naują operą, Kalėdas ir pojūčius sulaukus 60-ies Balkanų muzikos maestro mintis dėstė pokalbio metu.
– Kokia šio albumo atsiradimo istorija? – paklausiau Gorano.
– Tai lyg antra mano albumo „Alkohol” dalis. Turėjau idėją sukurti du diskus – vieną romantišką, o kitą – linksmą. Bet viskas pasikeitė, kai Europoje pasipylė problemos dėl čigonų.
Puikiai žinote tą istoriją – Prancūzijos, Italijos lyderiai pradėjo garsiai kalbėti, kad čigonus reikia išsiųsti iš jų šalių. Prasidėjo smurtas prieš čigonus, imta deginti jų namus. Nusprendžiau įrašyti albumą, kuriame išdėstyčiau savo požiūrį į tai.
Atrodo, kad žmonės staiga pamiršo, jog čigonai yra Europos kultūros dalis jau penkis šimtmečius. Ir atnešė į mūsų gyvenimą tiek daug laimės ir džiaugsmo.
Kartais publika nustemba, kai papasakoju apie garsius žmones, kurie turėjo čigonų kraujo. Pavyzdžiui, Motina Teresė, Charlie Chaplinas – juk jų įtaka mūsų istorijai neišmatuojama.
Žinoma, „Champagne For Gypsies” yra albumas, skirtas gerti ir šokti. Aš jį įsivaizduoju skambantį triukšmingame vakarėlyje, kur liejasi gera nuotaika. Bet jis taip pat neša žinią – kitą sykį pamąstykite prieš užsipuldami čigonus. Šie žmonės nusipelno pagarbos, kaip ir visi kiti.
Todėl albumo įrašams pasikviečiau svečių – gerai žinomų čigonų kilmės muzikantų ir ateities žvaigždžių. Tai skirtingų kartų muzikantai – nuo garsiųjų „Gipsy Kings” ir Stephano Eicherio iki grupės „Gogol Bordello” ir rumunų dainininko Florino Salamo. Yra ir vienos debiutantės balsas – jauna atlikėja iš Airijos Selina O’Leary, esu tikras, kad jos laukia sėkminga karjera.
– Šiuo klausimu turite oponentų. Ar koncertinių kelionių metu esate įsivėlęs į diskusijas dėl savo pozicijos?
– Ne, nes nesu politinis aktyvistas. Bet darau tai, ką galiu. Įjungiu šviesą, ir galbūt kas nors tai pamatys, susimąstys. Svarbu pasiųsti žinią, tai mano, kaip menininko, darbas.
– Ar ši muzikinė kelionė jums pačiam pateikė staigmenų?
– Taip. Maniau, kad jau viską žinau apie čigonus. Pasirodo, nė velnio. Sužinojau daug nauja.
Šį albumą įrašinėjau keliose valstybėse, kaip keliaujantis senųjų laikų muzikantas. Keliavau iš Bukarešto į Airiją, iš Rio de Žaneiro – į Pietų Prancūziją.
Pavyzdžiui, kai įrašinėjome dainas su Selina Airijoje, nuo jos niekur nesitraukė tėvai. Vieną dieną pasakiau – jums nereikia vargintis, aš parvešiu ją namo iš studijos. Man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad čigonų merginoms Airijoje negalima vienoms patalpoje likti su vyrais iki vestuvių. Keista, ar ne?
Kitas dalykas – neturėjau žalio supratimo, kad Rio de Žaneire tiek daug čigonų. „Gogol Bordello” dainininkas Eugene’as Hutzas ten gyvena, jis mane supažindino su vietos bendruomene, jie ten net turi savo įrašų studiją.
Arba S. Eicheris – jis didelė žvaigždė Prancūzijoje, bet yra čigonų kilmės. Nežinojau jo istorijos – pasirodo, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Šveicarijos valdžia vykdė programą, kai paimdavo čigonų šeimų vaikus ir apgyvendindavo su šveicarų šeimomis. Stephano tėvai labai to bijojo, todėl slėpė savo čigonišką kilmę. Pats Stephanas apie jo gyslomis tekantį čigonišką kraują sužinojo tik sulaukęs penkiolikos – kai padauginę alkoholio jo tėvas ir dėdė pradėjo kalbėtis negirdėta kalba. Neįsivaizdavau, kad tokių dalykų būna.
– E. Hutzas garsėja ir sugebėjimais bet ką įveikti gėrimo varžybose. Pasilinksminimai po įrašų buvo audringi?
– Tiesą sakant, Rio de Žaneiras nėra geriausia vieta išgertuvėms – ten ir taip jautiesi kaip girtas. Brazilijoje svaiginamasi gyvenimu, o ne gėrimais.
– Lietuvoje grosite pačioje metų pabaigoje. Kokios jūsų Kalėdų ir Naujųjų šventimo tradicijos?
– Dėl Kalėdų man sudėtinga. Mano giminė – tikras tautų ir tikėjimų katilas, joje yra ir katalikų, ir musulmonų, ir stačiatikių. Kartais švenčiame krikščionių Kalėdas, kartais – stačiatikių, kartais išvis nešvenčiame.
Jei atvirai, man labiau patinka Naujieji metai. Todėl džiaugiuosi, kad įžanga į šventes taps koncertas Vilniuje. Bus labai linksma. Turbūt į programą įtrauksiu tik porą lėtų dainų, nes tokią dieną norisi šokti.
- Prieš porą metų jums sukako šešiasdešimt. Ar šis gimtadienis privertė iš naujo pažvelgti į gyvenimą, įvertinti prioritetus?
- Tai amžius, kai supranti, kad nebegali krėsti kvailysčių. Anksčiau galėjau daryti nesąmones ir manyti, kad dar turėsiu laiko jas ištaisyti. O sulaukęs 60-ies supranti, kad reikia skirti laiko tik tam, ką iš tiesų mėgsti. Vienas tokių dalykų man – koncertai. Maluosi po pasaulį – nuo Pietų Amerikos iki Sibiro, ir man smagu.
Taip elgtis reikėtų nuo tada, kai sukanka penkiolika. Bet penkiolikos atrodo, kad gali kvailioti, visas gyvenimas prieš akis.
– 120 koncertų per šiuos metus – tikrai daug. Kaip pavyksta išlikti darboholiku, niekada nepavargti?
– Koncertai man – labai džiugi veikla. Šįmet koncertuodamas atlikau penkias skirtingas programas, todėl man niekada nebuvo nuobodu.
Gal viena priežasčių yra ir tai, kad mano grupėje groja tokie suknistai geri muzikantai. Gaila, kad žiūrovai negali užšokti ant scenos ir pagroti kartu – pajustų, kaip tai linksma. Aš taip seniai groju su šia grupe, bet ji vis dar sugeba mane nustebinti.
Muzikantai į Vilnių atvyks koncerto dieną, susirinks iš skirtingų kraštų – Makedonijos, Pietų Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos. Prieš koncertus mes net nerepetuojame – taip gerai žinome, ką reikia daryti scenoje.
– Kaip apibūdinate savo publiką?
– Suaugusi. Tai gali būti jauni žmonės, bet jie jau žino, ko nori. Turi savo skonį, jiems nereikia, kad televizijos laida paaiškintų, ką reikia mėgti, o ko – ne.
Kodėl esu populiarus? Kartais pats nežinau. Pavyzdžiui, Estijos kompozitoriaus Arvo Parto muzika labai neįprasta, bet jis turi daugybę klausytojų.
– Jūsų kūryba nėra tai, ką galima pavadinti populiariąja muzika. Ar jūsų paties nestebina, kad ji sulaukė tokio pripažinimo?
– Taip, tai stebuklas. Niekada anksčiau nėra buvę, kad muzika iš tokio nedidelio regiono pasiektų tokią auditoriją.
Tačiau apskritai Balkanų kultūros įtaka pasauliui per pastaruosius porą dešimtmečių yra fenomenas. Ne tik muzikoje – kine, literatūroje, kulinarijoje.
– Prieš porą metų sukūrėte dainą „Eurovizijai”. Šis konkursas jus vis dar domina?
– Taip, nes šis konkursas tampa vis geresnis. Aš tikrai taip manau. Praeityje visi bandė kopijuoti anglosaksų muziką ar, kaip ten tas šūdas vadinasi, šlagerius.
O dabar atvyksta atlikėjai iš Azerbaidžano, Turkijos ar kad ir Lietuvos, ir jiems visiškai nusispjauti į tai, kas populiaru Anglijoje. Man tai labai patinka. „Eurovizija” vėl tapo įdomi ir, man atrodo, visi ją žiūri. Jei man vėl užsakys sukurti dainą „Eurovizijai” – būtinai tai padarysiu.
– Ką planuojate ateinantiems metams?
– Šįmet buvau Italijoje rengiamo festivalio „Notte della Taranta” muzikos direktorius. Labai įdomus renginys – jis vyksta regione, kur žmonės vis dar prisimena senąją graikų kalbą, kultūra yra paveikta arabų, turkų, Balkanų įtakos.
Žodžiu, jie ten turi tradiciją – kai žmogui įgelia tarantulas, visi susirenka ir garsiai muša ritmą, kad tas nelaimėlis išgytų. Iš to atsirado ir festivalio pavadinimas. Dabar tai turbūt vienas didžiausių festivalių Europoje. Kai ten grojau, manęs klausėsi 150 tūkstančių žmonių.
Visiems taip patiko, kad kitais metais vėl vadovausiu tam festivaliui. Atgaivinsiu seną legendą apie Orfėją ir Euridikę. Gera istorija – kaip Orfėjo žmona mirė nuo gyvatės įkandimo, bet jis taip gražiai grojo, kad gavo leidimą nusileisti į požeminį pasaulį ir ją atgaivinti. Galėjo parsivesti atgal, bet su sąlyga, kad nė sykio į ją nepažvelgs. Nesusilaikė, pažvelgė ir mirė. Mano istorija, žinoma, bus su laiminga pabaiga. (Juokiasi.) Taigi rašau operą – „Orfėjas su laiminga pabaiga”.
Karjera - įspūdinga
Keliolikoje pasaulio šalių namus turintis, Paryžiuje ir Belgrade daugiausia laiko praleidžiantis muzikantas save vadina tiesiog Balkanų kompozitoriumi, nepriskirdamas nė vienai tautai. Serbės ir kroato šeimoje gimusio Gorano koncertai trumpam sutaiko kruvinų konfliktų į skirtingas barikadų puses pastatytas buvusios Jugoslavijos šalis – jo muzika mėgstama visose jose.
Nuo paauglystės iš muzikos gyvenantis kūrėjas išgarsėjo prieš keturis dešimtmečius – kaip roko grupės „Bijelo dugme” lyderis.
Didelį postūmį Gorano solinei karjerai padarė bendradarbiavimas su kitu Balkanų ekscentriku – režisieriumi Emiru Kusturica. Goranas sukūrė garso takelį trims daug dėmesio sulaukusiems kino menininko filmams – „Čigonų laikas”, „Pogrindis” ir „Arizonos svajonė”.
Per daugiau nei keturis karjeros dešimtmečius G. Bregovičius bendradarbiavo su daugybe žymių atlikėjų – Iggy Popu, Cesaria Evora, Ofra Haza, Lenkijoje itin populiaria dainininke Kayah, Graikijos artistu George Dalaru ir kitais.
G. Bregovičiui skirti Šefildo universiteto garbės daktaro ir Atėnų, Tiranos bei Buenos Airių garbės piliečio titulai.
