Nepaprasta muzikinė kelionė nuo šventosios Gangos upės
krantų britų valdomoje Indijoje atvedė jį į legendinius
Monterėjaus ir Vudstoko festivalius, kur jis grojo drauge tokiomis
žvaigždėmis kaip Janis Joplin ir Jimi Hendrixas.
Savo šlovės viršūnėje 7-ajame dešimtmetyje, kai buvo hipių
judėjimo numylėtinis, R. Shankaras buvo vadinamas „garsiausiu Indijos
muzikantu planetoje“, o jo įtaka popmuzikai dabar tęsiasi per jo
dukrą, amerikiečių dainininkę Norah Jones.
R. Shankaras mokė G. Harrisoną groti sitaru ir bendradarbiavo su
juo dėl kelių projektų, tarp kurių yra novatoriškas 1971 metų
labdaros koncertas Bangladešui. „The Beatles“ R. Shankarą pavadino
„pasaulio muzikos krikštatėviu“.
Kitas muzikantas, su kuriuo bendradarbiavo R. Shankaras,
smuikininkas Yehudi Menuhinas, jo genialumą ir
humanizmą lygino su Wolfgango Amadeaus Mozarto.
R. Shankaras gimė aukštakastėje bengalų brahmanų šeimoje
šventajame hinduistų mieste Varanasyje Šiaurės Indijoje, 1920
metų balandžio 7 dieną.
Savo karjerą jis pradėjo jauname amžiuje, su savo brolio Uday
šokio trupe gastroliavo Europoje, bet 4-ojo dešimtmečio
pabaigoje grįžo į Indiją mokytis groti sitaru pas legendinį
maestro Allaudiną Khaną.
R. Shankaras 1941 metais vedė A. Khano dukterį, Indijoje taip pat
itin gerbiamą muzikantę Annapurną Devi, su kuria susilaukė sūnaus Shubendhros. Vėliau
sutuoktiniai kartu nebegyveno, o Shubendhra, kuris taip pat grojo
sitaru, mirė 1992 metais.
Iš R. Shankaro romano su Niujorko koncertų prodiusere Sue Jones
1979 metais gimė N. Jones, kuri už savo kūrybą,
sulydančią popmuziką ir džiazą, gavo devynis „Grammy“
apdovanojimus.
Su antrąja žmona Sukanya Rajan R. Shankaras dar
susilaukė dukros Anoushkos Shankar, kuri taip pat
tapo kvalifikuota sitarininke ir gastroliuodavo su tėvu, kuris
koncertus rengdavo ir eidamas devintą dešimtį metų.
R. Shankaras ne Indijos muzikantų dėmesio pradėjo sulaukti po
to, kai 6-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pristatytas Y. Menuhinui.
Tada buvo surengtos R. Shankaro gastrolės Europoje ir Jungtinėse
Valstijose, išleistas pirmasis jo albumas „Three Ragas“.
Tarp garsių popmuzikos ir roko muzikantų, kuriems R. Shankaras
padarė įtaką, yra „The Byrds“, kurių 1965 metų dainoje „Eight
Miles High“ girdėti ir hipnotizuojantys sitaro garsai.
Tais pačiais metais G. Harrisonas panaudojo sitarą, kurį
nusipirko iš įnorio, dainai „Norwegian Wood“.
G. Harrisonas 1966 metais Londone susitiko su R. Shankaru, o vėliau
nuvyko į Indiją, kur maestro mokė jį groti sitaru.
Kad ir kur R. Shankaras nuvykdavo, atsirasdavo apdovanojimai ir
bendradarbiavimas su kitais garsiausiais artistais. Jis parašė tris
koncertus sitarui ir dirbo su tokiais dirigentais kaip Andre Previnas
ir Zubinas Mehta, kompozitoriumi Philipu Glassu.
Pirmąjį iš trijų savo „Grammy“ R. Shankaras gavo 1967 metais,
už bendrą su Y. Menuhinu albumą „West Meets East“.
Antrasis apdovanojimas 1972 metais jam buvo skirtas už „Koncerto
Bangladešui“ albumą, o trečiasis 2001 metais - už koncertą „Full
Circle“ „Carnegie“ salėje Niujorke.
1982 metais už darbą filme „Gandis“ R. Shankaras buvo
nominuotas „Oskarui“, gavo aukščiausius civilinius Indijos ir
Prancūzijos apdovanojimus, įšventintas į garbės riterius
Didžiojoje Britanijoje, jam buvo suteikta visa virtinė garbės
laipsnių.
Minėtą koncertą Bangladešui, įvykusį Niujorko arenoje
„Madison Square Garden“, organizavo G. Harrisonas; jo metu buvo
surinkta beveik 250 tūkst. JAV dolerių UNICEF, padėti pabėgėliams iš
šios už laisvę kovojusios Pietų Azijos valstybės. Koncertas davė
pradžią tokiems būsimiems labdaros koncertams kaip „Live Aid“.
R. Shankaras yra sakęs, kad koncertas Bangladešui buvo vienas
įsimintiniausių jo ilgos karjeros įvykių, nes jis buvo glaudžiai
susijęs su tais pagalbos reikalingais žmonėmis.
R. Shankaras, kuris taip pat yra dirbęs Indijos aukštuosiuose
parlamento rūmuose ir įsteigė labdaros fondą, kartą sakė, kad
didžiausias jo pasiekimas buvo tai, kad jis padėjo Vakarų
klausytojams geriau suprasti Indijos klasikinę muziką.
Tačiau jis sakė ir tai, kad Indijos klausytojai ne visuomet
pritarė jo bendravimui su Vakarų roko žvaigždėmis ir kad jam
nebuvo patogi to bendravimo nulemta šlovė.
„Kai pradėjau dirbti su G. Harrisonu, pats tapau kaip kokia
popžvaigždė, - 2011 metų birželį sakė jis interviu britų
laikraščiui „The Guardian“. - Kad ir kur nuvykdavau, būdavau
atpažįstamas. Man tai visai nepatiko“.
