Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus arenose pasirodysianti grupė užantyje nešiojasi bent dvi dešimtis dainų, kurių pasiklausyti neatsisakytų dauguma 50-mečių ir 60-mečių.
Ne kartą Naujuosius metus Lietuvoje šventusi grupė šįkart atvyksta šiek tiek anksčiau.
Prieš viešnagę mintimis apie „Smokie” karjeros aukštumas, laisvalaikį, grupės vardą naudojančius šarlatanus, šventes su Rusijos prezidentu ir buvusio vokalisto Chriso Normano bambėjimą dalijosi jau ketvirtį amžiaus grupėje grojantis klavišininkas Martinas Bullardas.
– Lietuvoje lankėtės pakankamai kartų, kad susidarytumėte įspūdį apie mūsų šalį. Koks jis?
– Ryškiausias įspūdis iš Lietuvos – pasirodymai su simfoniniu orkestru.
Nekantraujame kitą savaitę vėl tai padaryti. Neeilinė patirtis taip groti, orkestras puikiai praturtina mūsų dainas. Tai labai linksma ir smagu.
- O kaip ištuštinti viešbučio minibarai, vakarėliai ir rokenrolas?
- Tai - irgi, bet mums jau taip įprasta, kad nė neverta minėti, nuobodu (juokiasi).
– Teko skaityti, jog prieš savaitę nakvojote Legolando parko viešbutyje Danijoje.
– Šiuo metų laiku tame viešbutyje nėra daug vaikų, gyvena vien verslininkai. Bet viešbučio fojė vis tiek stovi didžiulis dinozauras. Visi bando į jį nežiūrėti, nes labai juokinga.
Pasikviečiau savo šeimą, todėl pasisupome karuselėse, apžiūrėjome visą parką ir tada ten pagrojome. Buvo linksma, bet vis tiek kirbėjo mintis, kodėl viešbučio apsaugininkų plaukai nėra nudažyti dervos spalva kaip tų mažyčių „Lego” konstruktorių figūrėlių.
– „Smokie” grojate 26 metus. Kurias akimirkas prisimenate kaip geriausias?
– Jų buvo tiek daug. Tai tikrai puikus pragyvenimo šaltinis ir veikla. Pavyzdžiui, koncertavome Kijevo 700 metų jubiliejuje pusės milijono žmonių miniai. Arba pirmasis apsilankymas Pietų Afrikoje, kur mums įteikė dvigubo platininio albumo prizą.
To lengvai nepamirši.
- Naujausias jūsų albumas „Take A Minute“ - stebėtinai populiarus, nors senų grupių gerbėjai dažnai visai nenori naujų dainų. Jūsų tai nestebina?
- Tikėjausi, kad taip nutiks, nes įrašėme šį albumą labai senamadiškai. Penki vyriškiai susirinko studijoje ir kartu grojo gyvai, taip, kaip scenoje. Labai tikra ir organiška, o ne sterilu, manau, klausytojai tai jaučia. Mes, beje, jau parašėme penkias dainas dar vienam albumui, tikimės jį išleisti kitą rugpjūtį. Tik laukiame, kol ateis įkvėpimas dar penkioms dainoms. Nenorime įrašinėti bet kokio šlamšto, kad tik užpildytume albumą, nors kai kurios grupės taip elgiasi.
– Šiuos metus pasitikote Kremliuje, kur jūsų klausėsi Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas. Susipažinote, pakvietė apžiūrėti savo darbo vietos?
– Ne, bet sutikome daug kitų svarbių žmonių. (Juokiasi). Mes trečią kartą grojome Kremliuje, tikiuosi, mus ten kvies ir ateityje. Žinome, kad V. Putinui patinka mūsų muzika, bet jis – gana santūrus žmogus.
D. Medvedevas kitoks – jis labai daug šoko.
– Užkulisiuose – auksiniai tualetai?
– Ne, jokios prabangos. Tik salės, visų matomos erdvės Kremliuje yra labai prabangios, o užkulisiai paprasti.
– Bent jau pasiūlė brangiausios rusiškos degtinės?
Taip, mumis ten visada labai gerai rūpinasi. (Juokiasi).
- Įspėjate publiką saugotis netikrų „Smokie” koncertų. Kas čia per istorija?
– Tai vyksta Rusijoje ir, deja, susiję su mūsų geru pažįstamu. Tai Deanas, 1995-aisiais žuvusio „Smokie” vokalisto Alano Bartono sūnus. Jo balsas labai panašus į tėvo, tad jis gastroliuoja su savo grupe atlikdamas „Smokie” dainas. Ir čia nieko blogo.
Bet iš reklamos galima suprasti, kad tai – grupės „Smokie” koncertai. Nemalonu. Begėdžiai koncertų rengėjai meluoja, kad priviliotų papildomų žiūrovų. Viskas dėl pinigų.
Ant Deano mes nepykstame, manau, tai ne jo kaltė. Jis tiesiog bando pragyventi darydamas tai, ką moka geriausiai.
– Turite tradiciją vieną mėnesį kiekvieną vasarą nekoncertuoti. Ar tai – auksinė taisyklė?
– Taip. Per metus vidutiniškai koncertuojame 100 kartų, 160 sykių skrendame lėktuvu.
Nesame jauni, bet dirbame daugiau negu kai kurie muzikantai, tinkantys mums į sūnus.
Reikia rasti laiko savo šeimoms, tad esame pasirinkę laiką nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio, kai ilsimės. Vasara to nepavadinsi – šįmet buvo labai šalta.
Ką tada veikiu? Gyvenu Škotijos kalvose, turiu gražų namą ir puikią šeimą, tad tiesiog mėgaujuosi tuo, daug vaikštau, važinėju dviračiu. Namų studijoje kuriu folkloru, religiniais motyvais paremtą muziką, kuri visai nepanaši į „Smokie”.
– Pernai Lietuvoje viešėjo buvęs „Smokie” dainininkas Ch. Normanas. Jis labai skeptiškai atsiliepia apie jūsų grupę. Ko nepasidalijote?
- Nežinau, kodėl jis toks piktas. Jis daro savo – tęsia solinę karjerą. Jei kas nors išeina iš grupės, kaip padarė Chrisas, nebeturėtų reikšti pretenzijų dėl to, ką ta grupė daro toliau. Jo balsas fantastiškas, aš linkiu jam viso ko geriausio, jis turėtų būti laimingas. Bet, atrodo, nėra.
Turbūt todėl, kad mes įrašėme humoristinę dainos „Living Next Door To Alice“ versiją, kuri labai populiari, bet jis jos nekenčia. Jis tą dainą traukia baisiai rimtai, o publika juokiasi. Jam tai nepatinka.
– Chrisas siūlėsi atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje”. Ar jūs sutiktumėte joje dalyvauti?
– Skandinavijos šalys mūsų to prašo kasmet.
Nemanau, kad kada nors tai įvyks. Pirmiausia, mes pernelyg užsiėmę.
Gegužę, kai vyksta „Eurovizija”, mes daug koncertuojame.
Jei laimėtum „Euroviziją”, tave pamatytų labai daug žiūrovų. Bet jei jau turi neblogą reputaciją ir pasirodysi prastai, tavo karjerai tai gali ir smarkiai pakenkti. Rizikinga.
Manau, kad Chrisui tai tinka labiau. Jei jis nuspręs dalyvauti, tikiuosi, laimės „Euroviziją”. Ir tai būtų puiku.
Bet mes to nedarysime.
Tvirtai laiko vairą
„Don’t Play Your Rock’n’Roll To Me”, „Lay Back In The Arms Of Someone”, „If You Think You Know How To Love Me” ir kitos laiko egzaminą išlaikiusios dainos iki šiol „Smokie” suteikia daug darbo.
Grupė kasmet koncertuoja daugiau nei šimtą kartų, pasirodo ne tik Europos, bet ir Azijos, Australijos ir Afrikos arenose bei festivaliuose.
Grupės sudėtis ne kartą keitėsi, tačiau jos vadžias rankose iki šiol tvirtai laiko bosininkas Terry Uttley, kuris „Smokie” istoriją pradėjo rašyti dar 1965-aisiais.
