Jų nepavadinsi nei avangardininkais, nei humoristais - „Les Stagnateurs“ (prancūziškai skambantis pavadinimas, nors šioje kalboje tokio žodžio nėra) yra kažkas beveik neapibūdinamo. Isteriškas Remigijaus (kuris melomanams žinomas ir kaip grupės „Gin Gas“ vokalistas) balsas seka groteskiškas pasakas apie peliuką Mikį, meilužes ir internetą, parodijuoja senąją estradą, Rytį Ciciną ir vestuvių muzikantus (pastaruosius - kūrinyje, kuriame dainuojama apie skenduolį).
„Atomas žalias, pintas iš rūtų“, - plyšauja bene didžiausio grupės hito priedainis. Kasdien taip nesugalvosi. Fantazijos - per akis, net albumo apipavidalinime. Grupės biografija atspausdinta turbūt tik skruzdėlėms įskaitomu raštu, bet pirkėjams paslaugiai pridedamas didinamasis stiklas.
Nežinia, ką apie grupės įrašytas savo kūrinių versijas pagalvotų Balys Dvarionas ar Teisutis Makačinas, bet nuojauta kužda, jog gerai, kad pirmasis jų išgirsti net ir teoriškai negalėjo, o antrasis turbūt negirdėjo.
Grupė save vadina sunkiai „pagaunama“ ir mėgstančia tyčia nusidainuoti, nors jos gretose įvairiais laikotarpiais groja iki dešimties profesionalių muzikantų. Tiksliau ir neapibūdinsi. Valanda šio albumo visiškai sutrikdo smegenis - nesuprasi, juoktis ar verkti. Kone tobula meninė provokacija, sukurta per daugiau nei du dešimtmečius - albumą baigia trys dainos, „Stagnatų“ įrašytos dar 1988-1990 metais, kurios atskleidžia, kad tuo metu grupė grojo kažką per vidurį tarp „Anties“ ir „Dainos teatro“. Išsidirbinėjimo genas ryškus jau tuose įrašuose, bet bėgant metams grupė jį ištobulino iki svaiginančių aukštumų.
Juokingiausia, kad pakeitus dainų tekstus ir aranžuotes kone pusė šių kūrinių galėtų nesunkiai įsitaisyti Lietuvos radijo „topuose“ ar net laimėti „Eurovizijos“ atranką. Tai dar vienas „Les Stagnateurs“ paradoksas. Grupė - anekdotas, kuri akivaizdžiai galėtų būti populiari arba paversti populiariais kitus. Tačiau to visiškai nenori. Ir tai svarbi jų žavesio dalis.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Les Stagnateurs“ daina „Atomas“:
