„Depeche Mode“ gerbėjai kalendoriuose jau riebiai pasižymėjo kitų metų liepos 27-ąją, kai šios grupės muzika trečią kartą gyvai skambės Vilniuje. Apie koncertą Vingio parke ir kitus ambicingus planus britų trijulė paskelbė spaudos konferencijoje Paryžiuje — stebėti jos ir pasikalbėti su grupės nariu Andrew Fletcheriu buvo nuvykęs „TV antenos“ žurnalistas.
Jei sėkmė į Lietuvą būtų atsisukusi veidu, o ne užpakaliu, tai būtų jau ketvirtasis „Depeche Mode“ vizitas Lietuvoje.
2001-aisiais grupė Vingio parke vos nesusimušė scenoje, kai vokalistas Dave’as Gahanas besisukdamas mikrofono stovu nušlavė klavišininko A.Fletcherio instrumentus, bet gerbėjai vis tiek kraustėsi iš proto — pirmasis „depešų“ apsilankymas Lietuvoje buvo svarbus įvykis.
2006-aisiais visi bilietai į „Depeche Mode“ koncertą „Siemens“ arenoje buvo parduoti iš anksto. Iki šiol sklando istorijos apie turtingus ir įtakingus lietuvius, kurie buvo pasirengę sumokėti bet kokią sumą už bilietą į koncertą.
2009-aisiais grupė turėjo pasirodyti „Žalgirio“ stadione, bet iki koncerto likus 15 dienų D.Gahaną Atėnuose surietė skausmai. Gydytojai rado piktybinį šlapimo pūslės auglį — jį išoperavus, grupė tęsė gastroles, bet jau po atšaukto koncerto Lietuvoje ir dar septyniose valstybėse.
Tada pažadėję, kad būtinai atvyks į Vilnių „kitą kartą“, muzikantai pažadą ištesės kitą vasarą — pasaulinių gastrolių, kurių kontūrai jau nubraižyti, programoje.
Nuojauta, kad laukiančių šios žinios netrūko, jau pasitvirtino — visi bilietai į arčiausiai scenos esančią zoną išpirkti per kelias dienas.
Įveikė geležinę uždangą
Pasakoti, kaip prieš 32 metus atsirado grupė, pasivadinusi pagal prancūzišką madų žurnalą, jau nereikia — ši istorija puikiai žinoma visiems, kurie bent kiek domisi popmuzika.
Per 100 milijonų egzempliorių įrašų pardavusi grupė vienu metu turėjo gigantišką armiją tokių atsidavusių gerbėjų, kad fanatiškai mėgdžioti jos narių išvaizdą, vadinti savo vaikus jų vardais ar darytis tokias pačias tatuiruotes, kokias turi D.Gahanas, daug kam atrodė įprastas dalykas.
„Enjoy The Silence“, „Never Let Me Down Again“, „Everything Counts“, „Personal Jesus“ — nesuskaičiuosi dabartinių keturiasdešimtmečių ir vyresnių, iš kurių pasąmonės šių dainų nebeištrinsi.
Sadomazochistinių drabužių kolekciją primenanti grupės ekscentriko M.Gore’o apranga, saviti vaizdo klipai, juodos odinės striukės ir balti džinsai — „Depeche Mode“ istorijoje yra daugybė simbolių, kuriuos už geležinės uždangos lietuviai graibstė nelegaliose vaizdajuostėse, perrašytose kasetėse ir po skvernu atvežtuose žurnaluose. Pasižiūrėjus į senus „Foje“ įrašus, nelabai sunku atspėti, iš ko kai kuriuos įvaizdžio elementus pasiskolino Andrius Mamontovas.
Keturi vaikinai iš Besildono (nenorint nieko įžeisti, šį Anglijos miestą galima prilyginti labai nuobodžiai Lietuvos vietovei, kur muštynės alubaryje yra įspūdingiausia pramoga) net ir jį sugebėjo apibarstyti savo „žvaigždžių dulkėmis“ — Didžiojoje Britanijoje rengiamos ekskursijos pasižiūrėti niekuo neišsiskiriančių namų, kuriuose užaugo „depešai“.
Patyrė skaudžių nuopuolių
Šlovė atneša pagundų ir turi savo kainą. „Depeche Mode“ ją žino, o ypač vokalistas D.Gahanas, neatsispyręs heroinui. 1993-iaisiais jis patyrė širdies smūgį scenoje. 1995-aisiais persipjovė venas, bandydamas nusižudyti. 1996-aisiais perdozavo narkotikų. Dainininko širdis dvi minutes buvo sustojusi, bet medikai ištraukė jį iš mirties gniaužtų.
Pagrindinis grupės dainų autorius M.Gore’as tuo metu skendėjo alkoholio kvaitulyje. Kaip prisimena D.Gahanas, buvo laikotarpis, kai grupė galėdavo studijoje muziką įrašinėti tik porą valandų per dieną — kol vyno butelį susivertęs M.Gore’as „nenulūždavo“.
D.Gahanas priklausomybių prieš keliolika metų atsikratė tik užsidaręs reabilitacijos klinikoje. M.Gore’as į alkoholį spjovė prieš keletą metų. Tačiau grupės chaosas, vakarėliai, neatsakingumas ir beprotybė pareikalavo aukų — neapsikentęs tokios aplinkos, su „Depeche Mode“ 1995-aisiais atsisveikino klavišininkas Alanas Wilderis.
Gali skambėti keistai, bet dabar „depešai“ atrodo net pernelyg normalūs.
50-metis D.Gahanas gyvena su trečia žmona, turi dukrą, sūnų ir įsūnį. 51 metų M.Gore’as — išsiskyręs, turi dvi dukteris ir sūnų. Dukros jau bando muzikuoti. Jo bendraamžis A.Fletcheris su žmona turi du vaikus ir vienintelis iš trijų „Depeche Mode“ narių liko gyventi Anglijoje.
Kai „Depeche Mode“ nekoncertuoja ir nekuria muzikos, visi trys retai matosi ir jau daug metų nėra įsivėlę į jokias skandalingas „roko žvaigždžių“ istorijas. Ramūs, apsirūpinę scenos aristokratai, tačiau vis dar sugebantys scenoje įskelti kibirkštį.
Pristatymas — su ritualais
Naujos „Depeche Mode“ dainos ir gastrolės tebėra svarbus muzikos pasaulio įvykis. Gandai apie Paryžiuje vyksiantį susitikimą su grupe sklido mėnesiais. Populiariausias — kad į grupę grįžta „sūnus paklydėlis“ A.Wilderis. Tikrove, kaip dabar jau žinome, jis netapo.
Prieš spaudos konferenciją pasakojamos linksmos istorijos apie jos išvakarėse vykusį priėmimą, kurį viename prabangiausių Paryžiaus viešbučių „George V“ surengė apsistojusi grupė.
Vakarienės metu grupė spaudė rankas į Prancūzijos sostinę susirinkusiems įvairių šalių koncertų rengėjams. Vienas jų, pasakojama, po to smarkiai gavo velnių. Mat rusas išdrįso internete pasidalyti nuotraukomis iš šio griežtai įslaptinto vakarėlio. Nuotraukos jau pašalintos, o vargšo pasipuikuoti nusprendusio organizatoriaus santykiai su grupe — sugadinti.
Susitikimui su žurnalistais grupė išsinuomojo teatrą „La Gaite Lyrique“ — stilingą meno centrą su parodų erdve ir jaukia biblioteka. Milžiniškas plakatas, prie kurio kolektyvas penkias minutes pozuoja nuotraukoms, didžiulis ekranas, skaičiuojantis paskutines minutes iki konferencijos pradžios, pusšimtis gerbėjų, kuriems leista kartu su žurnalistais stebėti veiksmą, — iškilminga nuotaika sukurta puikiai.
Ji nenuslūgsta ir „Depeche Mode“ žengus į sceną — naujos dainos įrašas sukelia plojimų bangą, o salės gale susispietę gerbėjai džiūgauja dėl kiekvieno muzikantų ištarto žodžio. Nors Dave’as, Martinas ir Andrew nieko labai konkretaus, išskyrus patvirtintas koncertų datas, negali papasakoti — kol kas nežinomas nei 2013-aisiais pasirodysiančio naujo albumo pavadinimas, nei koncertų scenografijos idėjos.
Tiesa, prieš porą dienų naujo albumo įrašus baigę muzikantai atrodo pailsėję, svaidosi pokštais ir daug šypsosi. Atrodo, jiems patiems tikrai patinka tai, ką dabar daro.
Surengė interviu maratoną
Pasibaigus spaudos konferencijai įjungiamas konvejeris. Dešimtys žurnalistų iš maždaug trisdešimties šalių kantriai trinasi teatro kavinėje laukdami, kada ateis jų eilė liftu kilti į šeštą aukštą ir gauti savo dešimt minučių su vienu iš grupės narių — visi trys skirtingų šalių žiniasklaidą priima atskirai.
Ritualas, kuriam „Depeche Mode“ lieka ištikimi jau daugiau nei dešimtmetį. Duoklė žiniasklaidai atiduodama tiksliai iki sekundžių — už durų pokalbio metu laiką skaičiuoja padėjėjai.
Žinoma, visa tai kiek primena cirką. Išrutulioti prasmingesnį pokalbį per dešimt minučių nelengva, o ypač kai kiekvienas iš trijų „depešų“ yra apsiginklavęs standartinėmis frazėmis apie tai, kad „anos gastrolės buvo geros, o šitos bus dar geresnės“. Bet tokios šio žaidimo taisyklės.
Su „Depeche Mode“ niekada nežinai, ko tikėtis. Grįžusių iš interviu kolegų žinios — skirtingos. Dave’as lyg ir puikiai nusiteikęs. Martinas daugiau juokauja, nei kalba rimtai. Andrew, nors garsėja kaip grupės juokdarys, šiandien nusiteikęs labai rimtai.
Dave’as žurnalistams esą linksmai pasakoja, kad po šlapimo pūslės operacijos, laimė, netenka naktį keltis kas valandą, kad vaikai jį laiko beviltiškai nesubrendusiu, ir šiurpsta nuo minties, kad „Depeche Mode“ galėtų gyvuoti dar po dviejų dešimtmečių — ne, to nebus.
Taisyklės — griežtos
Kai ateina „TV antenos“ eilė žengti į sniego baltumo laukiamąjį su teniso stalu ir minkštomis sofomis, kalbos lyg ir pasitvirtina.
D.Gahanas kelis sykius kvatodamasis praeina pro šalį, žurnalistams numesdamas „labas“, bet užkalbinti jo neleidžia iš anksto nurodytos taisyklės.
Kolega iš Latvijos pastebi ant laiptų sėdintį ilgametį „Depeche Mode“ vadybininką Jonathaną Kesslerį, tačiau bandymas jį pašnekinti ir paprašyti kelių komentarų atsimuša į sieną.
„Jokių gerbėjų, prie grupės prileisime tik tokius žurnalistus, kurie nuo šios grupės nesvaigsta“, — griežtas vadybininkų laiškas koncertų rengėjams atrodo kiek komiškas.
„Depeche Mode“ gerbėjai — jau nebe paaugliai. Tie laimingieji, kuriems buvo leista dalyvauti spaudos konferencijoje, į teatrą žengė tvarkinga eile. Paploję ir pasiklausę grupės kalbų, taip pat tvarkingai ir išėjo.
Jokių bandymų prasiveržti prie savo dievukų ar gauti išsvajotą autografą. Daugeliui susirinkusiųjų — daugiau nei trisdešimt. Jokių bandymų kopijuoti grupės aprangą ar šukuosenas — tie laikai praėjo. Šmėsteli mintis, kad dabar į „Depeche Mode“ koncertus iš tiesų einama dėl to, kas svarbiausia pačiai grupei, — muzikos.
Ši grupė tikriausiai nebėra kultas, koks buvo tais laikais, kai tūkstančiai fanatikų JAV užtvindydavo gatves, kad akies krašteliu pažiūrėtų į tuos vaikinus iš mažo Anglijos miesto. Bet jos dainų, gaivališkos D.Gahano charizmos ir tamsaus elektroninio skambesio trauka išlieka galinga.
Apmąstymus nutraukia kvietimas užsukti į nedidelį kambarėlį su dviem kėdėmis ir „Depeche Mode“ plakatu ant sienos. A. Fletcheris draugiškai spaudžia ranką, išspaudžia šypseną, tačiau kolegų įtarimai pasitvirtina — šiandien ne ta diena, kai jam norisi pokštauti.
— Lietuva — viena šalių, kuriose praėjusį kartą gerbėjai nesulaukė jūsų žadėto koncerto. Jaučiate skolą?
— Savaime suprantama. Norime aplankyti visas valstybes, kuriose praėjusį sykį negalėjome pasirodyti dėl Dave’o sveikatos problemų. Kol kas jų visų dar nėra sąraše, bet Lietuva yra.
Supraskite, mes patys tada buvome labai nusivylę. Buvo parduota daug bilietų, turėjo būti puikūs koncertai po atviru dangumi, labai jų laukėme. Mums tai buvo šiokia tokia tragedija.
Kai pradėjome planuoti šias gastroles, iškart buvo aišku, kad Lietuva būtinai turi atsirasti sąraše. Mes jau pasiilgome jūsų šalies — juk nebuvome joje, kiek, šešerius metus?
— Tiesa. Daugelyje jūsų koncertų bus 40, 50 tūkstančių ir dar daugiau žiūrovų. Nedreba kinkos? Ar prieš tokią minią grupė jaučiasi geriausiai?
— Nebūtinai. Aš nesakau, kad mūsų dainos geriausiai skamba po atviru dangumi. Tiesiog vasarą visai nesinori lįsti į areną. Geras oras, daug žmonių — kas gali būti geriau?
— Šiandien užsiminėte, kad Rytų Europa jums — ypatinga vieta. Kodėl?
— Nes iš jos parsivežiau pačius geriausius įspūdžius. Pavyzdžiui, Lietuvoje lankiausi ne tik su grupe, bet ir vienas, kai keliavau didžėjauti į vieną jūsų sostinės klubų. Puikiai tada praleidau laiką.
Jaučiu, kad „Depeche Mode“ padėtis Rytų Europoje yra ypatinga. Kitur gerbėjai irgi entuziastingi, bet tokiose šalyse kaip Rusija, Lenkija ar Lietuva jausmas — ypatingas.
Mes ne kartą bandėme spėlioti, kodėl taip yra. Gal todėl, kad dar 1988-aisiais darėme tai, ko dauguma kitų nedarė, — grojome Rytų Berlyne, Čekijoje, Vengrijoje.
Tada daug kas iš mūsų kolegų raukėsi. Perkamoji galia socialistinio bloko valstybėse buvo labai nedidelė. Vykdami ten praradome pinigų, bet laimėjome šį tą daugiau — užkariavome simpatijas ir žiūrovai to nepamiršo.
— Kai dėl Dave’o sveikatos problemų 2009-aisiais teko atšaukti koncertus, ar nebuvo aplankiusi mintis, kad tai jau grupės kelio pabaiga?
— Ne. Gal keista, bet visada jaučiau, kad viskas susitvarkys.
Kita vertus, ne grupė tuo metu labiausiai mums rūpėjo. Kai išgirsti, kad tavo bičiuliui diagnozavo piktybinį auglį, karjeros dalykai pradeda mažai rūpėti.
— Kartu muzikuojate 32 metus. Kaip pasikeitė jūsų santykiai? Ar dar esate draugai, o galbūt dabar tai labiau primena verslo partnerių bendravimą?
— Tarp manęs ir Martino niekas nepasikeitė. Esame geriausi draugai nuo tada, kai abiem buvo vienuolika. Dave’as man — kaip jaunesnis brolis. O mes žinome, kad broliai nebūtinai matosi kasdien ir ne visada sutaria.
Vienintelis skirtumas nuo to, kaip bendravome prieš dvidešimt metų, yra tai, kad Dave’as ir Martinas nebevartoja alkoholio. Tad atmosfera grupėje kur kas švelnesnė, daugiau atsipalaidavimo. Kai jie gerdavo, „Depeche Mode“ buvo bepročių laivas.
— O jūs vis dar geriate?
— Taip. Paprastai — alaus bokalą, tikrai ne ką nors stipresnio. Ne tiek, kad tai apsunkintų bendravimą.
— Jūs — vienintelis grupės narys, kuris gyvena Anglijoje. Nebuvo minčių išsikraustyti į JAV, kaip padarė kiti du, ir būti arčiau jų?
— Ne, man patinka Londone. Čia viskas paprasta — jie vedė amerikietes, aš — airę. Viskas per tas moteris.
— Kada pastarąjį sykį lankėtės Besildone?
— Prieš tris mėnesius. Vis dar turiu ten giminaičių. Žinau, kad daugeliui „depešų“ gerbėjų tai kone piligrimystės vieta.
Augti ten man buvo visai smagu, bet tas miestas gerokai pasikeitė. Gatvės ištuštėjo, nematyti net žmonių, žaidžiančių futbolą.
— Naujų dainų skambesį apibūdinote kaip „Depeche Mode“ diskų „Violator“ ir „Songs Of Faith And Devotion“ mišinį. Bet juk tai gana skirtinga muzika?
— Būsiu atviras — mums patiems dar sunku suvokti, kaip skamba tos naujos dainos. Juk ką tik baigėme įrašus. Girdėjome tas dainas tūkstantį kartų, įspūdis jau kiek susidrumstęs.
Bet aš sakyčiau, kad ši muzika yra lyg elektroninis bliuzas. Ypač trys ar keturios dainos. Tai daug stipresnis albumas nei ankstesnis mūsų darbas „Sounds Of The Universe“. Geresnė ir dainų kokybė, ir pats skambesys.
Nesakau, kad ankstesnis albumas buvo blogas. Viską juk darome nuoširdžiai, bet praeina pora metų ir tas dainas matai kitoje šviesoje. Kartoju, naujos dainos — stipresnės.
— Kai „Depeche Mode“ pradeda kurti naują dainų porciją, ar turite apgalvotą žinią, temą, kurią norite perduoti?
— Šiuo atveju Martinas turėjo labai aiškią viziją. Dainų juodraščiai buvo labiau išbaigti ir konkretūs nei įprastai. Todėl dirbti buvo lengva.
Dėl žinios — žinoma, labiausiai norime pasakyti, kad „vis dar esame čia, vis dar esame stiprūs“. Jei nejaustume, kad verta ir logiška judėti toliau, to nedarytume.
— Sklido gandas, esą į grupę po 17 metų pertraukos grįš klavišininkas Alanas Wilderis. Juk prieš porą metų jis pasirodė su grupe viename koncerte.
— Mes puikiai sutariame, bet „Depeche Mode“ išlieka trijų žmonių grupė. Nuo to laiko, kai atsisveikinome, Alanas ėjo savo keliu, mes — savo. Jis augo kaip kūrėjas, mes irgi patobulėjome. Mūsų keliai skirtingi, bet visada galime susitikti ir pasikalbėti.
— Jūsų skiltyje socialiniame tinkle „Facebook“ šią vasarą pasirodė Alano nuotrauka su užrašu „daugiau niekada“ — taip sakei praėjusį kartą“. Daug kas tai suprato kaip užuominą, kad jis grįžta.
— Galbūt, bet tai nebuvo noras žaisti ar ką nors erzinti. Sutapimas — ten buvo ir daugiau nuotraukų su ištraukomis iš mūsų dainų tekstų. Nereikia to sureikšminti.
— Jūsų įvaizdis, vaizdo klipai, muzika visada buvo išskirtiniai. Tikriausiai sulaukėte daugybės pasiūlymų panaudoti savo dainas reklamai, bet dažniausiai atsisakote. Kodėl?
— Buvo laikotarpis, kai griežtai atsisakydavome tai daryti. Tačiau pastaruoju metu jau esame lankstesni. Žinoma, jei pasiūlymas yra padorus. Štai Dave’as nusifilmavo automobilių „Volkswagen“ reklamoje, ten skamba „depešų“ daina.
Kodėl? Viena priežasčių — iš įrašų neuždirbame tiek, kiek uždirdavome anksčiau. Reikia tai kaip nors kompensuoti. Nors pajamomis iš koncertų negalime skųstis.
Kitas dalykas — pastebėjau, kad kuo vyresnis esi, tuo labiau esi linkęs į kompromisus. Be to, man susidaro įspūdis, kad visų didžiausių pasaulio reklamos agentūrų direktoriai yra „Depeche Mode“ gerbėjai.
Daugumai jų — nuo 40 iki 45 metų. Jie nuo jaunystės atmintinai moka mūsų dainas, todėl nori jas panaudoti savo darbe.
— Kokios muzikos pats su malonumu klausotės?
— Šiuo metu — jokios. Pastaruosius keletą mėnesių įrašų studijoje dirbdavome po dvylika valandų per dieną. Grįžus į viešbučio kambarį norėjosi tik įsijungti televizorių ir pažiūrėti kokį filmą.
— Gal po viso šito jau suplanavote atostogas?
— Reikės pailsėti. Bet sakydamas „atostogos“ aš neturiu omenyje, kad išvertęs pilvą gulėsiu paplūdimyje Malaizijoje. Albumą įrašinėjome Kalifornijoje, tad pasiilgau namų. Grįšiu į Angliją, užsidarysiu kambaryje ir atsipūsiu.
