Eiti taip ryškiai muzikos istorijoje įsirėžusios muzikos pasaulio asmenybės pėdomis - rizikingas užsiėmimas. Palyginimai su originaliu dainų skambesiu dažnai būna ne šiais laikais senus kūrinius atgaivinančių artistų naudai. Patricia turėjo du pasirinkimus - kiek įmanoma laikytis ištikimybės senajai E. Piaf stilistikai arba iš šių dainų sukurti kažką visiškai naujo, pasitelkus roko ar elektroninės muzikos kūrėjus.
Tačiau pasirinko trečiąjį kelią. Lenkų kompozitoriaus Abelio Korzeniowskio aranžuotas albumas - solidus, galima sakyti, net aristokratiškas, įrašytas su orkestru ir puikiais muzikantais, be jokių pernelyg didelio modernumo ženklų.
Tačiau tuo pačiu Patricia šias dainas interpretuoja savaip, kartais, regis, sąmoningai bandydama nutolti nuo originalo. Kitaip nepaaiškinsi, kodėl „La Vie En Rose“ tampa kone gedulo giesme, o dainos „Milord“ bravūriškumą irgi keičia santūrumas.
Linksmybių šiame albume apskritai nerasi. Specifinis, prikimęs P. Kaas balsas, kurio su niekuo nesupainiosi, labai švelniai įvilktas į turtingas dainų aranžuotes, bet jos - tokios, kokių geriausia klausytis krėsle su gero gėrimo stiklu.
Įspūdis, kad visas albumas - kiek pernelyg vienodas, išgaruoja po keleto perklausų. „Kaas Chante Piaf“ - ilgalaikis malonumas subrendusių melomanų ausims. Kaip visa tai skambės koncerte - intriga, kurios P. Kaas kol kas neatskleidė, bet, sprendžiant iš šio įrašo, artėja koncertas, kurio praleisti neverta.
Įvertinimas - 9 iš 10.
P. Kaas naująjį albumą anonsuojantis filmukas:
