Tūkstančiai baltarusių šį vakarą pamėgtai savo šalies grupei „Liapis Trubeckoj” plos Vilniuje, nes Minske to padaryti jau negali. Čia, kaip sovietiniais laikais, nepageidaujami šūkiai tiesiog cenzūruojami.
Aštria socialine pozicija pagarsėjusiems muzikantams jau metus neleidžiama koncertuoti gimtinėje. Neleidžiama, ir tiek. Koncertų salių durys jiems užtrenktos, radijo stotys ir televizijos kanalai jų nepakvies – tokios „rekomendacijos” iš viršaus. Politiniais scenos tremtiniais tapusios grupės lyderis Sergejus Michalokas jau metus neduoda interviu, tačiau „Lietuvos rytui“ vis dėlto pavyko jį prakalbinti Kijeve.
Ką reiškia Baltarusiją geležiniu kumščiu valdančio, paskutiniu Europos diktatoriumi laikomo Aliaksandro Lukašenkos rūstybė, yra įsitikinęs ne vienas baltarusis. Dar daugiau jų įbauginti. Likę tampa nepageidaujami.
Kuo Baltarusijos valdžią išgąsdino šie „revoliucionieriai su šortais”, pabandėme išsiaiškinti grupės koncerte Kijeve.
Gimtinėje koncertuoti negali
Prie Ukrainos sostinės klubo „Stereo Plaza” šeštadienio vakarą rikiuojasi autobusai baltarusiškais numeriais. Prie įėjimo – grūstis, džiugi jaunų baltarusių psichozė ir nustebusių Ukrainos pramogų verslo veikėjų pasakojimai, kad „tokio anšlago čia seniai niekas nematė”.
Visi jie čia susirinko dėl grupės, kurios dabartinė padėtis – kiek absurdiška. „Dvylikos kėdžių” personažo garbei pasivadinęs kolektyvas gyvuoja nuo 1990-ųjų, yra laimėjęs ne vieną muzikos apdovanojimą, tačiau pastarąjį sykį gimtojoje šalyje koncertavo pernai vasarį.
Ne todėl, kad nenorėtų to daryti – pernai kovą buvo atšaukti grupės pasirodymai keliuose Baltarusijos miestuose, o kai kurių radijo ir TV stočių darbuotojai prabilo apie valdžios institucijų esą sudarytą ir išsiuntinėtą atlikėjų, kurių dainų rekomenduojama netransliuoti, sąrašą. Jo viršūnėje – „Liapis Trubeckoj”.
Išvadino melagiu ir vagimi
Stebėtis gal ir nereikėtų. Vienas grupės pokštų – daina iš animacinio filmo „Buratino nuotykiai”, kurioje vietoj pagrindinio jo veikėjo skanduojama prezidento A. Lukašenkos pavardė.
Vaizdo klipe „Kapital” apie prisivogusius politikus šalies vadovas pavaizduotas greta Fidelio Castro, Hugo Chavezo ir kitų diktatorių.
Pernai rudenį šurmulį sukėlė internete atsiradęs nufilmuotas grupės vokalisto Sergejaus Michaloko interviu. A. Lukašenką jis pavadino „šlykščiu politiniu veikėju, melagiu ir vagimi, kuris suskaldė Baltarusijos liaudį”.
„Geriausiu atveju jis nusipelno sąžiningo teismo. Bet kuris žmogus, mokantis skaičiuoti iki dešimties, šalį valdytų geriau”, – rėžė atlikėjas.
Praėjus keletui dienų pasklido žinia, kad šalies Generalinė prokuratūra kviečia S.Michaloką pasiaiškinti.
Kai kurie Baltarusijos interneto portalai paskelbė, kad dainininkui keliama baudžiamoji byla dėl prezidento įžeidimo.
Prokuratūros atstovas žinią apie bylą paneigė spaudos konferencijoje, tačiau pažymėjo, kad dainininko veiksmai sulauks teisinio įvertinimo, jis nusileido iki „banalių chuliganų” lygio, o pilietinę poziciją „reikia reikšti kultūringai”.
Iš TV ekranų nuskambėję pareigūno žodžiai nešė aiškią žinią: galimybė surengti koncertą Baltarusijoje virto miražu. S. Michalokas šįmet 40-ąjį gimtadienį šventė užsienyje. „Liapis Trubeckoj” lyderis nebekelia kojos į Baltarusiją – kuo jam tai baigtųsi, niekas nedrįsta prognozuoti.
Publika įveikia sienas
Mintis, jog dėl valdžios kritikos, kad ir labai aštrios, pankų grupė gali netekti scenos, Vakarų Europoje skambėtų kaip anekdotas, tačiau Baltarusijoje tai virto tikrove.
Valdžia neatleido drąsuoliui, kurį, regis, nebūtų sudėtinga sumenkinti. Kad ir akcentuojant faktą, jog S. Michalokas praeityje buvo giliai įklimpęs į narkotikus ir porą sykių gulėjo psichiatrijos ligoninėje.
Tiesa, grupės sankcijos nesugniuždė – jos muzika puikiai žinoma Rusijoje, šioje šalyje „Liapis Trubeckoj” rengia koncertus, į kuriuos susirenka tūkstančiai žiūrovų.
Vilniaus Pramogų arena šį šeštadienį bus sausakimša – galimybės išgirsti vos už poros šimtų kilometrų vyksiančio „Liapis Trubeckoj” koncerto nenori praleisti tūkstančiai grupės gerbėjų iš Minsko ir kitų Baltarusijos miestų. Be to, koncerte apsilankys ir apie du tūkstančius lietuvių.
Socialiniame tinkle „Facebook” jau prieš keletą dienų užvirė „atliekamo bilietėlio” paieškos.
Muzikos poveikis – didžiulis
Galima visiškai nemėgti „Liapis Trubeckoj” muzikos, tačiau atmosfera grupės koncertuose daro įspūdį.
Kijeve į šios grupės koncertą parduota daugiau bilietų nei į amerikiečių popžvaigždžių „Scissor Sisters” ar buvusio britų grupės „Oasis” gitaristo Noelio Gallagherio pasirodymus.
Niekas tiksliai nežino, kiek čia susirinko baltarusių, bet teko girdėti versiją, kad jų – keturi penktadaliai salės.
Užtenka kelių dainų, kad suprastum, jog ši muzika nėra įmantri ar itin protinga – elementarus pankroko ir repo derinys. Tačiau energijos užtaisas – milžiniškas.
Jau po pirmų kelių dainų nuo tvyrančio karščio iki pusės išsirengę žiūrovai skendi ekstazėje – smaginasi šokdami „pogo”, trankydamiesi vienas į kitą, lipdami per galvą, „plaukiodami” ant iškeltų rankų ir choru skanduodami „Freedom Belarus”.
Apsaugininkai kas keletą minučių iš minios žvejoja nuo spūsties alpstančius žiūrovus ir gaivina vandeniu.
S. Michaloko poezija yra būtent tai, ką Baltarusijoje uždraustas senąsias šios šalies vėliavas išskleidę jaunuoliai nori girdėti.
Tarp dainų „Liapis Trubeckoj” poetas ketureiliais pliekia politikus, nenuoširdumą ir braukdamas nuo kaktos prakaitą žada sulaukti dienos, kai jo šalyje viskas bus kitaip.
Rėžiamos prakalbos žiūrovus, regis, įveda į transo būseną – dainininkas neabejotinai yra charizmatiškas.
„Kol kas negalime jūsų pakviesti į savo miestą. Pernelyg daug ten žmogiškųjų šiukšlių, per daug biorobotų vaikšto gatvėmis.
Tikiu, kad vieną dieną viskas pasikeis, net jei tada aš jau būsiu senukas.
Niekada nepamirškite, kuo skiriamės nuo tų, kurie vaikšto vizitinių kortelių prikimštomis kišenėmis, drebėdami iš baimės prarasti savo socialinę padėtį.
Mes – tikri, mes nebijome būti žvėrimis. Niekada nepuldavome pirmi. Bet kai esame tylūs, jie mano, kad mes – silpni”, – rėžia S. Michalokas.
Kas tie „jie”, žiūrovams aiškinti nereikia. Rūkomajame po penkių minučių vyksta linksmos diskusijos apie tai, kiek Baltarusijos tarnybų agentų yra koncerte ir kiek žiūrovų po jo sužinos, kad yra nepageidaujami universitetų auditorijose.
Pradėjo vengti interviu
Į Kijevą pasikalbėti su S. Michaloku vykti teko neturint jokių garantijų, kad pašnekesys apskritai įvyks.
Pastaruoju metu dainininkas nebendrauja su žiniasklaida.
Prieš koncertą sutiktas kolega iš Ukrainos lūžta iš juoko ir tvirtina, kad esu beviltiškas optimistas: „Sergejaus prakalbinti dabar negali niekas, jis interviu neduoda jau metus.”
Kodėl taip yra, niekas neaiškina, bet Rusijos pramogų verslo užkulisiuose populiari versija, esą dainininką saugo prodiuseriai, mažiausiai norintys, kad tiesiai šviesiai viską rėžiantis menininkas prisišnekėtų dar daugiau.
Viename grupės klipų jau sušmėžavo Vladimiro Putino atvaizdas. Kad „Liapis Trubeckoj” kiltų problemų ir toje šalyje, grupei visai nereikia.
Prieš koncertą ranką spausdamas dainininkas iškart pabrėžia, kad „bendrauti jis nelinkęs”.
Atrodo, kad į Vilnių teks grįžti nieko nepešus, bet po koncerto vis dėlto ateina žinia, jog atlikėjas atsakys į „du tris klausimus”.
O jau vos prasidėjus pokalbiui iš pradžių grupės apsaugininkas, o po to prodiuseris vis mėgina paspartinti jo pabaigą.
Koncertai pavirto mitingais
– Ar tai, kad grupė uždrausta Baltarusijoje, jums buvo staigmena?
– Mes gana įžūliai elgėmės. Jau pusantrų metų mūsų draugai klausinėjo, kodėl mums visa tai leidžiama. Žinojome, kad mūsų telefono pokalbių klausomasi, bet žaidėme atvirai – dainavome provokuojančius tekstus, jau iki tol interviu aštriai reiškėme savo poziciją.
Jautėme, jog trūksta tik mažos kibirkšties, priežasties, kad valdžia galėtų prie mūsų prikibti ir prasidėtų draudimai.
Kai 2011-aisiais išvykome gastrolių, pamatėme, kokį atgarsį turi dainos, kiek daug raudonų-baltų vėliavų, kiek žmonių su mumis skanduoja „gyvuok, Baltarusija”, kiek pilietiškai aktyvaus jaunimo ateina į koncertus.
Tai savaime tapo mitingais, bet pankiškais, grupės „The Clash” stiliumi.
Jautėme, kas gali nutikti, bet manėme, kad valdžiai užteks proto nesiimti draudimų. Kita vertus, protas valdžiai apskritai nebūdingas. Bet juk šiuo draudimu iš paprastų pankų ir pogrindžio herojų pati valdžia pavertė mus revoliucionieriais.
Dar laukia antras raundas
Dabartinę situaciją jis lygina su pasibaigusiu pirmuoju bokso raundu, kuriame abu priešininkai pralaimėjo. Valdžia, anot Sergejaus, parodė silpnumą, nes pabandė užgniaužti laisvą meną, tai sulaukė atgarsio užsienyje.
Grupė pralaimėjo, nes negali koncertuoti tėvynėje.
„Bet mes dar pažiūrėsime, kaip bus kitame raunde.
Ar tikiu, kad mūsų šalyje padėtis greitai gali pasikeisti? Kad nebus taip, kaip Šiaurės Korėjoje? Pirmiausia mes kuriame metafizinę revoliuciją.
Mums svarbiausia – sąmonės laisvė. Idealizmas gyvas tarp jaunų žmonių. Ir jis juntamas ne tik tokiose oazėse kaip mūsų koncertai. Daugybė žmonių gyvena aktyviai, mato, kas yra juoda ir balta.
Mes nenorime atviros priešpriešos. Gerai organizuoto priešo neįveiksi vienu mūšiu. Bet net į karą su gerokai stipresniu priešininku aš einu tikėdamas pergale.
Mes kariaujame partizanų karą. Ir tas karas – prie teatralizuotų, butaforinių barikadų, bet tai – karas už sąmonę.
Kuo daugiau tokių šviesių, skirtingų, kūrybingų žmonių bus šalia mūsų, tuo daugiau vilties. O kaip kitaip, be vilties nemoku gyventi”, – nusišypso dainininkas.
Ryšiai su opozicija, po koncerto valandą autografų laukiantys jauni klausytojai, klausantys kiekvieno jo žodžio – jei S.Michalokas turėtų politinių ambicijų, o politinė padėtis šalyje būtų kiek kitokia, jis tikrai galėtų daryti politiko karjerą.
„Ne, tai nesąmonė. Politikoje savęs nematau. Aš poetas, chuliganas. Myliu sceną, teatrą, man svarbus nuoširdumas. O tai, kas susiję su politika ir valdžia, yra tamsu. Būti politiku – karminė klaida. Pernelyg daug melo, purvo, veidmainystės.
Aš noriu šokinėti scenoje su šortais, tai mano gyvenimas. Man patinka būti pankroko muzikantu, elgtis chuliganiškai, negyventi pagal grafiką.
Mano kalbos nuo scenos niekada nevirs kalbomis iš politinės tribūnos”, – žada „Liapis Trubeckoj” lyderis.
Politikams – keiksmų lietus
Savo šalyje groti negalintys muzikantai šiuo metu daugiausia laiko praleidžia Maskvoje, tačiau pats S. Michalokas sako pasirinkęs klajoklio gyvenimą – kaip jo dainoje „Anarcho-turistas”. Kai prasidėjo skandalas, jis tvirtino, kad niekur neišvyks iš Baltarusijos, bet užsitraukta A. Lukašenkos rūstybė pakoregavo planus.
„Neturiu namų. Daug keliauju. Labai myliu Baltarusiją, bet esu kosmopolitas.
Nusprendžiau pagyventi skirtinguose miestuose, apsistoju viešbučiuose ar pas draugus.
Bet širdimi aš Minske, ilgiuosi jo, tikiu, kad kada nors grįšiu pas artimuosius ir kartu vaikščiosime gražiais mūsų miesto prospektais. Visų priešų pykčiui”, – išsišiepia Sergejus.
Utopinė mintis, bet kas būtų, jei A. Lukašenka atsistatydintų su sąlyga, kad „Liapis Trubeckoj” užsičiauptų visiems laikams?
„Padarytume tai, be jokių problemų. Tėvynė svarbiau nei šimtas roko grupių. Be jokių nuoskaudų išsiskirstytume, kaip muzikinės revoliucijos veteranai sėdėtume kavinėse, gertume alų, grupės dainas dainuotume tik prie laužo. Kiekvienas mūsų yra gana laisvas ir įdomus žmogus, tikrai rastų, ką veikti.
Aš pagal specialybę esu režisierius, turbūt imčiausi šio darbo”, – teigė dainininkas.
Paskutinis klausimas sukelia keiksmažodžių laviną. Priminimas, kad Dalia Grybauskaitė Vilniuje priėmė A. Lukašenką, o nemažai šalies politikų ragina palaikyti pragmatiškus santykius su režimu dėl ekonominių interesų, S. Michalokui sukelia įtūžį.
„Niekšai visada vienijasi, bl... Jei jie turės naudos, nusispjaus į paprastus žmones.
Jūsų politikams, kaip ir mūsų, nusispjauti į daktarus ar mokytojus. Visi jie turi nuodėmių.
Jeigu tik bus naudos, jeigu tik galės išpešti bent porą auksinių, jie susivienys ir su žmogėdromis, kad ir kaip apsimetinėtų liberalais ar demokratais. Purvini veidmainiai.
Kol pasaulyje bus tūkstančiai padugnių, kurie palaikys tokią kastų sistemą, visišką abejingumą paprastiems žmonėms, paprastam žmogui nebus kur dėtis.
Tikiu, kad tarp politikų yra padorių žmonių, bet tai – išimtys. Jūsiškiai, žiūriu, niekuo nesiskiria nuo mūsiškių, tik apsimetinėja europiečiais, nes kitaip pas jus nepopuliaru.
Tegul atvažiuoja į Baltarusiją ir pabendrauja su paprastais žmonėmis, pamato, kaip jie iš tikrųjų gyvena, tada gal bus aiškiau”, – žinią Lietuvos politikams pokalbio pabaigoje pasiuntė į karą su Baltarusijos valdžia įsivėlęs muzikantas.
"Liapis Trubeckoj" koncerto Kijeve ištrauka:
