Austrų kilmės Vokietijos prodiuserio P. Baumgartnerio vadovaujama grupė jau 15 metų klausytojus džiugina, džiazą, soulą, elektroninę ir popmuziką sumaišydami taip, kad šiam deriniui tiesiog neįmanoma atsispirti – kojos pagal „De Phazz“ muziką kilnojasi pačios.
Juos vadina muzikos estetais, stileivomis, kurių įrašai skamba madingiausiuose baruose, tačiau pats „De Phazz“ lyderis komplimentus vertina kukliai ir pripažįsta, jog dabartinė grupės padėtis – ne tokia gera kaip anksčiau.
53-ejų kūrėjas prieš penktadienį „Forum Palace“ rūmuose vyksiantį koncertą „Lietuvos rytui“ pasakojo ne tik linksmus dalykus, bet ir tai, kaip „De Phazz“ paveikė muzikos verslo krizė, koks jo ryšys su vienu žymiausių planetos ekstermalų, kodėl nebedirba su lietuvių grupe „Pieno lazeriai“ ir kokias užsienio valstybes jam primena Lietuva.
- Kiek sykių jūsų buvo paklausta, ar nesate savo keliasdešimties kilometrų šuoliu neseniai pasaulį nustebinusio Felixo Baumgartnerio giminaitis?
- Jūs – pirmas. Bet, žinoma, ši pavardė dabar labai garsi. Juokingiausia, kad negaliu tiksliai tvirtinti, jog tarp mūsų nėra ryšio. Bet Austrijoje Baumgartneris – labai dažna pavardė. Kaip Mulleris Vokietijoje ar Kazlauskas Lietuvoje. Taip, aš žinau lietuviškų pavardžių (juokiasi). Nes esu dirbęs su grupe „Pieno lazeriai“.
Tiesą sakant, ne itin domėjausi tuo šuoliu. Bet nebuvo įmanoma visiškai šios temos išvengti, nes Felixą nuolat rodė per televizorių.
- Lietuvoje pristatysite naujausio albumo „Audio Elastique“ dainas. Kuo jos skiriasi nuo ankstesnių?
- Skambesys turbūt panašus. Ir čia skamba mūsų ilgamečių vokalistų – Karlo Friersono, Pat Appleton, Barbaros Lahr balsai. Melodijos, žinoma, naujos.
Galima sakyti, kad šiuo metu „De Phazz“ yra naujos pradžios taške. Metų pabaigoje išleisiu geriausių grupės dainų rinkinį. Vienas bičiulis pasakė – tu ką, ruošiesi į pensiją? Ne. Tai bus tam tikras smegenų pravalymas, etapo pabaiga. Tik tada galima pradėti kažką visai naujo.
- Prieš keletą metų man sakėte, kad sunkiai įsivaizduojate save šešiasdešimt penkerių, vis dar stovintį prie kompiuterio scenoje, nes pats būsite sau juokingas. Požiūris nepasikeitė?
- Reikia atskirti studiją nuo scenos. Scenoje visi atrodo kiek geriau, nei iš tiesų. Man kažkodėl atrodo, kad scenoje vieta jaunimui, bet gal klystu, pažvelkite į visus džiazo veteranus. Studijoje, manau, dar galiu keliolika metų kurti muziką, tik nežinau, kokia ji bus. Jaučiu norą paieškoti naujų spalvų, skambesio. Manau, kaip ir kiekvienas fotomenininkas ar dailininkas – nesutikau tokių, kurie sakytų, štai, viską jau padariau, nebenoriu nieko naujo kurti.
Kartais susimąstau, kad „De Phazz“ - kaip narvas. Reikia rašyti dainas su žodžiais, nes grupėje yra vokalistų. Reikia, kad jos truktų ne ilgiau trijų su puse minutės, nes norisi savo dainą išgirsti per radiją. Labai daug dalykų tiesiog reikia daryti, nors nebūtinai norisi.
Kita vertus, kiekvienas mūsų grupėje yra laisvas daryti, ką tik nori. Pat galbūt išleis solinį diską, ji – soulo atlikėja, Karlas – popmuzikos specialistas, mūsų saksofonininkas – tikras džiazistas. Esame skirtingi, gal dėl to ir įdomiai kuriame kartu.
- Ar „De Phazz“ galėtų koncertuoti, naudodami tik akustinius instrumentus? Juk daug kas šiais laikais ieško neįprasto skambesio savo muzikai, gastroliuoja su simfoniniais orkestrais ar džiazo muzikantais.
- Kažką panašaus jau išbandėme, internete galima išgirsti kelias „De Phazz“ dainas, atliekamas akustinėmis gitaromis. Galvoju apie visas tokias gastroles, bet susidūriau su pinigų problema. Muzikantų, kuriuos reikėtų pasamdyti, yra, idėjų yra, o pinigų nėra. Kitas klausimas – ar kažkam to tikrai reikia. Mūsų gerbėjai į koncertus ateina dėl elektroninių ritmų, jie nėra kantri muzikos klausytojai.
- Užsiminėte apie pinigus. Akivaizdu, kad šiais laikais muzikantai uždirba mažiau – dėl sumažėjusių įrašų pardavimų. Ar šioje situacijoje įžiūrite teigiamų pusių?
- Kažkur jų turėtų būti (juokiasi). Prisiminkime – turėjome plokšteles, kasetes, kompaktines plokšteles, dabar – internetą. Juo nuperkama mažiau mūsų įrašų, nei anksčiau, bet, kita vertus, atsirado jaunų artistų, kuriems internetas suteikia galimybę savo kūrybą pateikti visam pasauliui.
Aš – senamadiškas, bet suprantu, kad „Facebook“ ar „YouTube“ yra nuostabūs išradimai. Kita vertus, man pačiam jais naudotis atrodo nuobodu, mieliau pasėdėti kavinėje ar eiti pasivaikščioti. Kartais tikrai jaučiuosi labai senas.
- Jūsų interneto svetainėje yra skiltis, kur galima nusipirkti „De Phazz“ įrašų. Ten parašyta – kiekvienas parduotas albumas padeda išgyventi.
- Tai – sarkastiškas mano pokštas. Tik norime tuo pasakyti, kad kompaktinės plokštelės – kaip mirštanti gyvūnų rūšis. Todėl siūlome remti jos išsaugojimą. Kad niekas nesakytų, jog nebuvo įspėtas.
Žmonės aukoja pinigų, kad būtų išsaugoti gyvūnai ar atogrąžų miškai. Vokietijos įstatymai neleidžia mums priimti aukų, bet jei norite paremti grupę, kad ji galėtų eiti į priekį, galite nusipirkti mūsų plokštelę.
Tada mes galėsime surinkti pakankamai pinigų, kad surengtume koncertą, pavyzdžiui, Portugalijoje. Vilniuje gauname gerą atlygį, nes čia pakanka publikos, bet nebegalime vykti į Ispaniją ar Kanadą, nes šių gastrolių nuostolius padengdavome iš pinigų, gautų už įrašus. Dabar jų nėra – ką gi, kažką sugalvosime.
- Kas nutiko jūsų leidyklai „Phazz-a-delic“, kuri kadaise atrado ir Vakaruose išleido „Pieno lazerių“ muziką?
- Ji beveik uždaryta. Su jos ženklu leidžiama tik mano muzika. Taip dirbti, kaip praeityje dirbome su „Pieno lazeriais“, jau nebėra prasmės. Aš nebeturiu pinigų įrašų rinkodarai, todėl pralaimėčiau ir aš, ir grupė.
Beje, kaip sekasi tai grupei?
- Viena buvusi vokalistė save vadina Jazzu, laimėjo MTV apdovanojimą, kita – Giedrė Kilčiauskienė – dainuoja „Empti“ ir kuria solinį projektą.
- O, geras, puiku, nežinojau, perduokite linkėjimus. Mes nepalaikome nuolatinio ryšio.
- Būtinai. Šįmet sukanka 15 metų nuo jūsų grupės debiuto. Ar tai, kad grupė sulaukė tokios sukakties, jums yra netikėta?
- Prieš 15 metų aš nieko nesitikėjau. Man jau buvo 38-eri, tokio amžiaus nebesitiki karjeros šou versle.
Tai, kad grupė vis dar gyvuoja – visų narių nuopelnas. Visi žino, kiek daug jėgų, minčių, noro į šį projektą įdėjome. Dėl ginčų ar pykčių negalėtume leisti jam subyrėti. Nėra taip, kad kiekvieną vakarą vaikštome vienas pas kitą į svečius, bet muzika mums suteikia bendrą kalbą.
- Vieni muzikantai kelionių metu kolekcionuoja sekso nuotykius su gerbėjomis, kiti – magnetukus šaldytuvui. Ką renkate jūs?
- Karjeros pradžioje rinkau tuos mažyčius šampūno buteliukus iš viešbučių kambarių. Surinkau šimtus, bet niekada jų nepanaudojau, tad nustojau rinkti. Tada pradėjau fotografuoti viešbučių kambarius, kuriuose gyvenau. Bet tai – visiškai kvailas pomėgis.
Tad dabar filmuoju viską, ką matau – grupės koncertus, sceną, mus sutinkančius žmones. Tada tuos filmukus sumontuoju su „De Phazz“ muzika – štai ir naujas klipas. Tokie jau laikai, nebegali sukti klipo už 50 tūkst. eurų, kaip anksčiau, tiesiog nėra iš kur tų pinigų paimti.
Įdomiausia – kad tas naujas pomėgis pakeitė mano muzikos kūrimo įpročius. Dabar kažką nufilmuoju, peržiūriu ir galvoju, kokia muzika čia tiktų, tada sėdu ir rašau. Labai keista.
- Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų „De Phazz“ buvo Lietuvoje, bet man nepavyko. Ar mūsų šalyje vis dar yra dalykų, kurie jus stebina?
- Sunku atsakyti. Gerai prisimenu, kaip Vilniuje scenoje švenčiau savo gimtadienį – tai buvo labai linksma. Jei reikėtų apibūdinti Vilnių, sakyčiau, kad tai jaukus miestas, nuostabus senamiestis, man primena Lichtenšteiną ar Liuksemburgą. Kai pirmą kartą atvykau į jūsų miestą, gyvenau viešbutyje prie upės, padariau daug nuotraukų, tie vaizdai tikrai įsirėžė į mano atmintį.
O dar man Lietuva siejasi su Giedre iš „Pieno lazerių“. Esu įrašęs su ja dainą, ir visada, kai jos klausausi, galvoju apie Vilnių.
„De Phazz“ vaizdo klipas „The Story Of It All“:
