60-metis T.Gurtu - puikus pašnekovas, rėžiantis tiesą į akis. Jokių pauzių ir bandymų giliamintiškai filosofuoti apie paprastus klausimus. Linksmas ir nevengiantis aštriai įvardyti dabartinio džiazo problemas.
Tokį jį - su geru humoru jausmu, nuolat eksperimentuojantį ir einantį į priekį - pažįsta ir daugybė klausytojų, ir džiazo muzikantų elitas. Garsios indų dainininkės Shobhos Gurtu sūnus jau keletą dešimtmečių gyvena Europoje. Tarp jo scenos partnerių - Johnas McLaughlinas, Terje Rypdalas, Janas Garbarekas, Billas Laswellas ir daugybė kitų scenos mąstytojų.
Nuo 1987-ųjų, kai išleido didžiulio dėmesio sulaukusį albumą „Usfret“, T. Gurtu garsėja ir kaip savo kolektyvų lyderis. Džiazą, roką, indišką ir afrikietišką muziką savo kūryboje derinantis muzikantas su „Lietuvos rytu“ be užuolankų pasidalijo mintimis apie tai, kas muzikos pasaulyje jį džiugina, o kas - erzina.
- Šįmet sukanka dešimt metų nuo jūsų pirmojo vizito. Pamenate jį?
- Nuoširdžiai - ne. Atminties užtemimas, nepykite.
Maniau, kad Lietuvoje koncertuosiu pirmą sykį, tad Kaunui ruošiu specialią programą. Tai bus muzika, aprėpianti visą mano karjerą, taip pat - daug improvizacijų su trio nariais, ispanu gitaristu Rolandu Cabezasu ir švedu bosininku Jonathanu Ihlenfeldu Cunado.
Kiekvieną vakarą mūsų koncertas kitoks, bet yra miestų, kuriuose jau žinau, ko tikėtis, kokia muzika patiks publikai, kokia - ne. Bet Lietuva man bus staigmena.
- Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje palikote Indiją ir išvykote į JAV. Jei būtumėte likęs gimtinėje, ar dabar grotumėte visai kitokią muziką?
- Žmonės dažnai mano, kad aš gyvenau JAV, bet taip nebuvo, aš ten tiesiog dažnai lankiausi.
Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Man buvo lemta išvykti iš Indijos. Ne todėl, kad man nepatiko, ką ten dariau. Jei būčiau likęs gimtinėje, gal dabar būčiau Bolivudo filmų kompozitorius ar gročiau tabla kokioje populiarioje grupėje. Taip, gal būčiau visai kitoks, nei esu šiandien.
Gal būtų tekę patirti mažiau kovos ir nuopuolių, bet gyvenimas viską sudėstė taip, kaip reikia. Esu patenkintas, nieko nesigailiu.
- Paminėjote nuopuolius. Ar buvo lengva skintis kelią su savo projektais, grojant perkusiniais instrumentais? Sakoma, kad gitaristams, saksofonininkams ar dainininkams yra kur kas lengviau.
- Puikus klausimas, ir man jį gerokai per retai užduoda. Jei būčiau dainininkas, su ta pačia muzika parduočiau dvigubai daugiau bilietų ir įrašų. Kai žmonės afišoje pamato žodį „būgnininkas“, jie nežino, kaip į tai reaguoti.
Priežastis - sudėtinga. Kalti patys būgnininkai. Dažniausiai jie nenori rašyti muzikos. Tik gauti pinigus už tai, kad sėdi, groja ir pritaria kitiems. Išimčių nedaug - Billy Cobhamas, Narada Michaelas Waldenas, Bobby Previte'as.
O aš - ne tik perkusininkas, bet dar ir indas. Man net buvo sunku surasti agentų ir vadybininkų, kurie suprastų, ką aš darau. Žmonės tokie neišsilavinę, net šiame versle. Yra tiek daug neišmanymo. Man net nepatinka terminas „mušamieji“ - simbolizuoja agresiją, kurios iš tikrųjų nėra.
- Jus tai skaudina?
- Ne, bet kai kam mintis, kad būgnininkas gali vadovauti grupei, atrodo kažkoks idiotizmas. Tačiau ar įsivaizduojate muziką be ritmo? Ji būtų tokia depresyvi, kad norėtumėte nusižudyti.
Buvo tik du muzikantai, kurie mane gerai suprato - gitaristas Johnas McLaughlinas ir Joe Zawinulas (legendinis pianistas, grupės „Weather Report“ įkūrėjas, miręs 2007-aisiais - Red.). Su Joe mes grodavome duetu. Jis man sakydavo: „Trilokai, tas tavo garsas - neįtikėtinas, fantastiškas, tu turi rašyti savo muziką“.
Dauguma būgnininkų Indijoje ar Afrikoje yra kompozitoriai. Tačiau džiazo pasaulis ne visada supranta šias tradicijas. Ne vienas vadybininkas man sakė - parašyk štai tokią paprastą dainą, publikai patiks. Bet publika kartais ploja, skambant siaubingai muzikai.
Kai išleidau pirmuosius savo albumus, manęs festivalių rengėjai klausė - kas čia per velniava, čia ne džiazas, nesuprantame, kas čia. Susitaikiau su tuo, kad niekas tos muzikos neįvertins, ir ėjau toliau. O po penkerių metų tie įrašai tapo įkvėpimo šaltiniu būriui garsių „drum'n'bass“ stiliaus kūrėjų - Nitinui Sawhney, Talvinui Singhui ir kitiems.
Tas pats buvo su disku „The Beat Of Love“. 2001-aisiais jis niekam nepatiko, o dabar vadinamas vienu geriausių mano darbų.
Jau nekalbant apie tai, kad būgnininkų įrašams kur kas sunkiau prasimušti į žurnalų apžvalgas, parduotuvių lentynas. Viską lemia verslas, o ne muzika.
Kita vertus, kūriniai perkusiniams instrumentams tampa madingi akademinėje muzikoje. Gal, kai atsisveikinsiu su šia planeta, būgnininkai ir perkusininkai pagaliau pelnys pripažinimą, kurio nusipelno.
- Prieš tris dešimtmečius JAV bandėte įstoti į garsaus Berklio koledžą studijuoti muzikos, tačiau nebuvote priimtas. Kai išgarsėjote, jie bent jau atsiprašė?
- Ne, jie tik nuolat man skambina ir kviečia dėstyti, būti profesoriumi (kvatojasi). Jūs kada girdėjote, kad amerikietis už kažką atsiprašytų? Aš irgi ne. Jie visada teisūs. Nieko iš jų nelaukiu.
Kai turėjau laiko, surengiau ten pamokų. Nelaikau akmens užantyje, net esu dėkingas, kad manęs nepriėmė. Jei būtų priėmę mokytis, būčiau tapęs vienu iš jų, o dabar turėjau galimybę pats ieškoti savo stiliaus.
- Jūsų kūrybiniai darbai - labai įvairūs. Nuo albumo „21 Spices“, kurį įrašėte su Vokietijos bigbendu, iki bendro projekto su italų technomuzikos kūrėju Robertu Milesu ar dainininku ir aktoriumi Adriano Celentano. Kur brėžiate ribą, ar kada atmetate pasiūlymus?
- Žinoma, ir dažnai. Esu palaimintas, nes galiu rinktis. Aš tiesiog mėgstu muziką, man svarbiausia, kad ji būtų dvasinga ir ją būtų smagu atlikti.
Pavyzdžiui, mano naujas projektas vadinasi „trimitai“. Tai bus albumas, kuriame skambės Mileso Daviso, Dono Cherry, Dizzy Gillespie kūriniai ir mano melodijos, dedikuotos šiems grandams. Įrašysiu jį su Paolo Fresu, Ibrahimu Maaloufu ir kitais puikiais trimitininkais - ne tik iš džiazo, bet ir klasikos pasaulio.
O A. Celentano - fantastiškas artistas, jis ne tik dainuoja, bet ir yra puikus komikas. Be to, Italija - šalis, kuri man yra tokia pati svarbi, kaip Indija, daug metų joje gyvenau.
Pavyzdžiui, mielai dirbčiau su komiku Roberto Benigni - jis ne muzikantas, bet koks puikus aktorius!
R. Milesas - MTV hito išgarsinta žvaigždė, bet domisi pačia įvairiausia muzika ir puikiai ją supranta. Manau, mūsų kartu sukurtas projektas - puikus ir apmąstytas. Bet vėl grįžtu prie to paties - džiazo pasaulio žmonės raukė nosį, su kuo aš čia susidėjau. Net nepasiklausę tos muzikos. Prakeikti snobai. Sakyti, kad gera muzika yra tik džiazas, rokas ar elektronika - siaubinga diskriminacija.
Man sakė - kaip gali būti, kad jūs susitikote su Robertu ir kūrėte kartu, juk jūs tokie skirtingi. Ką reiškia „kaip gali būti“? Viskas įmanoma. Jei amerikiečiai gali „McDonald's“ mėsainius pardavinėti visame pasaulyje, tai kas čia neįtikėtino, kad aš dirbau su technomuzikos atlikėju.
Ir išvis - kas yra džiazas? Tegul man kas nors paaiškina. Jei tai - amerikiečių muzika, tai man neskambinkite ir nekvieskite į festivalius. Nes aš negroju amerikietiško džiazo (juokiasi).
Džiazas atėjo iš Afrikos ir klasikinės muzikos, amerikiečiai šį žanrą tik suklijavo. Sako, amerikiečiai sugalvojo džiazą, improvizaciją. Nieko panašaus, 90 procentų Indijos muzikos yra improvizuota, bet daugelis žmonių to nežino. Bliuzas - irgi ne amerikiečių išradimas, jis atkeliavo iš Malio.
Neminėsiu vardų, bet JAV dabar gyvena daug talentingų indų, kurie groja tą amerikonišką džiazą, visiškai neįpindami savo muzikos dvasios.
Kartais man net pasako, kad groju labai paprastą muziką. Pasakysiu tai, kas labai svarbu - paprastą muziką groti, suteikti jai prasmę yra labai sudėtinga. Parašyti sudėtingą kūrinį yra labai lengva.
Ir viskas baigiasi taip - žiūrovas ar kritikas ateina į koncertą, išgirsta tą baisiai sudėtingą muziką, nieko joje nesupranta, bet negali to pripažinti, todėl visiems aiškina, kokią gerą kūrybą girdėjo. Ir visi tuo tiki (kvatojasi).
- Pats su tuo susidūrėte?
- Taip. Papasakosiu jums vieną istoriją. Kartą koncertavau Pietų Vokietijos mieste. Pirmoje koncerto dalyje pasirodė avangardinio džiazo atlikėjai iš JAV - gana garsūs, neminėsiu vardų. Pusantros valandos grojo kažkokį keistą triukšmą be ritmo, tarsi daužytų baldus. Publika nieko nesuprato, bet vaidino, kad suprato.
Tada pasirodėme mes. Žiūrovai šoko, „kaifavo“, mus išlydėjo stovėdami ir sukeldami ovacijas. Tačiau laikraščiai parašė, kad mano pasirodymas buvo pernelyg komercinis, žiūrovai pernelyg linksminosi. O ta kita grupė, rašė, tai jau „protinga ir tobula“. Dar parašė, kad jos „kompozicijos buvo labai geros“. Kompozicijos? Aš girdėjau visą koncertą, ten nebuvo jokių kompozicijų.
Mano nuomone, muzika turi būti paprasta. Kaip tik šiandien apie tai kalbėjomės su Janu Garbareku (vienas garsiausių pasaulio saksofonininkų - Red.), jo požiūris toks pats.
Geriausias komplimentas - kai muzikantai man pasako - žmogau, šitos tavo muzikos taip lengva klausytis, bet kaip sunku ją pagroti.
- Kiek jūsų laisvalaikio užima muzika? Grojate kasdien?
- Man patinka groti ir klausytis muzikos, bet dievinu ir gaminti maistą, sportuoti, eiti pasivaikščioti. Man niekada nenuobodu. Pavargstu tik nuo verslo, ne nuo muzikos.
2000-aisiais sutikau savo dvasinį mokytoją, ir tai smarkiai pakeitė mano gyvenimą. Dabar esu viskuo patenkintas. Kai dėl kažko supykstu, atsisėdu, pamąstau - ai, bala nematė, juk negaliu pakeisti pasaulio.
