Grupės lyderį Kazimierą Likšą dar prieš porą metų pastebėjo Andrius Mamontovas, pakvietęs jį „apšildyti“ savo koncertus. Nestebina - kai viena „Karma“ dainų prasideda žodžiais „Kokia graži diena, amžinas rytas joje“, poezijos įkvėpimo šaltinis - akivaizdus.
Tokių „mamontovizmų“ šiame albume yra daugiau, nei turbūt patys „Karma“ nariai norėtų pripažinti (to epizodo su Andriumi jie stengiasi pernelyg neakcentuoti). Pavyzdžiui, pirma daina „Jei tai žmogus“, nuėmus triukšmingesnį gitarų sluoksnį, galėtų būti nužengusi iš „Foje“ albumo „Kai perplauksi upę“, kūriniuose „Nudažytas veidas“ ir „Iliuzija“ Kazimieras net priartėja prie Andriaus dainavimo manieros. Tiesą sakant, atskiri dainų fragmentai net nejaukiai panašūs į Andriaus, ir tokių panašumų čia nors vežimu vežk.
Beje, to visai nereikėtų gėdytis, nes užpildančių šią „poetinio roko“ (pati „Karma“ savo muziką taip vadina, mes nesugalvojome) nišą Lietuvoje nėra taip jau daug.
Ne tokie švelnūs, kaip Markas Palubenka, ne tokie trankūs, kaip „Freaks On Floor“, pagardinę savo muziką smuiku ir saksofonu, „Karma“ gali drąsiai taikytis į lyriškai nusiteikusius studentus ir paauglius. Tarp jų tikrai netrūksta tokių, kuriems šis akustinės gitaros, nuoširdžių (kad ir kiek kvepiančių klišėmis) tekstų ir malonaus ausiai balso derinys būtų labai mielas ir artimas.
Ar „Karma“ gali tapti savo bendraamžiams tuo, kuo dabartinių keturiasdešimtmečių kartai buvo tapusi „Foje“? Vargu, kitas laikmetis, pernelyg daug muzikos aplink, 50 tūkstančių žmonių į Lietuvos grupės koncertą niekada nebesusirinks. Bet klausantis šių dainų akivaizdu, kad ši kompanija myli tai, ką daro. Jausmas, kuris, duokdie, persiduos ir publikai - jei mėgstate lengvą, gražią, kiek liūdną ir svajingą muziką, susipažinti su šia grupe yra tiesiog būtina.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Titulinė albumo daina „Užsimerksiu“:
