Pusantros valandos koncertą vainikavo lietuviškas akcentas – krepšinį dievinantis grupės klavišininkas Ronas Maelas į sceną žengė su legendiniais „skeleto“ marškinėliais, kokius prieš porą dešimtmečių vilkėjo Lietuvos rinktinės žaidėjai.
Nuo disko iki roko – tokią plačią žanrų paletę per ilgą karjerą išbandę broliai Ronas ir Russellas Maelai daug metų garsėja „trenktais“ sumanymais. Tačiau tai, ką jie pagrojo Vilniuje, yra neįprasta net ir pagal šių ekscentrikų standartus.
Grupės skambesys visada buvo pilnas eksperimentų ir išdailintas įrašų studijoje, o šį kartą broliai į kelionę leistis nusprendė, „apsiginklavę“ tik Rono klavišiniais ir Russello balsu. Todėl gastrolės pavadintos „Two Hands, One Mouth“ („Dvi rankos, viena burna“).
„Tai – labai baisu, bet ir įdomu. Metų pradžioje buvome pakviesti dalyvauti mūsų bičiulio muzikanto šventėje Japonijoje, ten dviese pagrojome keletą dainų. Tai buvo labai neįprasta.
Pagalvojome - gal verta išplėtoti šią idėją. Birželį Londone surengėme tokį eksperimentą - grojome dviese, publikai labai patiko.
Tai proga klausytojams išgirsti, kas yra „Sparks“ muzikos branduolys, esminiai mūsų kūrybos elementai. Tai - puikios Rono melodijos ir tekstai, na, ir mano balsas. Ypač gerai atsiskleidžia Rono poezija - manau, ji nuostabi, tačiau paprastai ją užgožia visas tas garsų uraganas, kurį kuriame. Čia jo nėra“, - prieš gastrolių pradžią „Lietuvos rytui“ pasakojo dueto vokalistas Russellas.
Atrodo, ši idėja vis dėlto atbaidė dalį klausytojų – prieš keletą metų grupės klausėsi pilnutėlė „Forum Palace“ salė. Šįkart vietos pasivaikščioti koncerto metu buvo pakankamai.
Tiems, kurie mėgsta „Sparks“ ir žino grupės muziką, koncertas turėjo patikti. Išgirsti, kaip skamba „nurengtos“ hitų „Propaganda“, „When Do I Get To Sing My Way“, „Beat The Clock“ ar „This Town Ain't Big Enough For Both Of Us“ versijos buvo tikra muzikinė intriga.
Penktadienį Latvijoje 64-ąjį gimtadienį švęsiantis Russellas demonstravo, jog neprarado gebėjimų įspūdingu falcetu „imti“ aukštas natas, o veiksmo ir dekoracijų trūkumą stengėsi kompensuoti šokdamas ir visaip mėgindamas išjudinti publiką (kurios, regis, jau seniai nebeveikia lietuviškas „ačiū“, sutampantis su vienos „Sparks“ dainos pavadinimu).
Tiesa, toks spartietiškas požiūris į muziką turėjo ir trūkumų – įpusėjus koncertui, buvo aišku, kad „Sparks“ tokiu būdu niekaip negali atskleisti viso plataus savo išbandytų stilių pasirinkimo.
Ar šios grupės muzikai tinka toks muzikinis formatas, abejonių kilo daug kam. Šis koncertas – labiau eksperimentas, o ne bandymas publikai surengti šventę. Pirmajai pažinčiai su grupės kūryba jis tikriausiai netinka – sudaro kiek iškreiptą įspūdį.
Kita vertus, „Sparks“ ir garsėja tuo, kad nuolat laužo stereotipus ir mažiausiai domisi, ko iš jų nori publika.
„Atvirai? Man nepatiko, sakau, kaip yra“, - prisipažino po keleto pirmųjų dainų iš salės išėjęs Algis Ramanauskas – Greitai, neslepiantis simpatijų „Sparks“ kūrybai ir su „Radioshow“ netgi įrašęs dueto dainos „Now That I Own The BBC“ lietuvišką versiją.
Koncertui įsibėgėjus, „Sparks“ tarp hitų įsipynė dešimties minučių popuri, sudarytas iš prieš trejus metus grupės sukurto miuziklo „The Seduction Of Ingmar Bergman“ dainų.
Kai po daugiau nei 20 dainų programos duetas į sceną sugrįžo bisui, publika suošė iš pasitenkinimo – klavišininkas Ronas apsivilko Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius su piešiniu, koks puošė prieš 20 metų olimpiadoje kovojusių mūsų šalies žaidėjų aprangą.
Šį filmo „Kita svajonių komanda“ suvenyrą muzikantui padovanojęs koncerto rengėjas Artūras Mirončikas žinojo, ką daro. 67-erių Ronas – krepšinio aistruolis, namie turintis didžiulę krepšininko Michaelo Jordano vardinės linijos batelių kolekciją, o po ankstesnės viešnagės Lietuvoje sergantis už mūsų šalies komandą.
„Jis tikrai labai džiaugėsi“, - šypsojosi A. Mirončikas. To neslėpė ir pats Ronas – itin santūrų įvaizdį susikūręs klavišininkas žengė į scenos priekį ir prajuokino publiką absurdiškais šokio judesiais, matytais vaizdo klipe „When Do I Get To Sing My Way“.
Vakaras baigėsi dainos „Two Hands, One Mouth“, parašytos specialiai šioms gastrolėms, koncertine premjera. Humoro jausmu nuo seno garsėjantys „Sparks“ dainos priedainyje privėlė dviprasmio humoro: „dvi rankos, viena burna, tai viskas ko reikia, kad tave patenkinčiau“.
Nors anšlago Vilniuje duetas nesulaukė, po koncerto darė tai, ko paprastai vengia – grįžo į salę ir apie pusvalandį dalijo autografus gerbėjams, nors prieš renginį į tokį prašymą griežtai atsakė "ne".
Šie gerokai „nusiaubė“ dueto suvenyrų stendą – daugelis klausytojų pirko po keletą kompaktinių plokštelių, kurias sunku rasti mūsų šalies parduotuvėse. Viena gerbėja atsinešė šūsnį grupės nuotraukų, ant kurių muzikantai kantriai raitė asmeninius palinkėjimus.
„Mums čia jau antrą kartą labai patiko. Tiesa, supainiojau dainos „When Do I Get To Sing My Way“ žodžius. Žinote, gastrolių pradžia, jaudulys. Geriau rašykite, kad aš taip padariau tyčia.
Jei rimtai – mes jau dabar žinome, kad čia sugrįšime“, - žadėjo Russellas.
