Latvių dainininkė, aktorė ir choreografė puikiai pažįstama ir mylima jau ne vienos kartos žiūrovų. Paslaptinga ir charizmatiška L. Vaikulė pelnytai vadinama Rusijos estrados stiliaus ikona, o jos seksualų balso tembrą atpažins kiekvienas, nesvarbu kokia kalba ji dainuotų – rusiškai, angliškai ar latviškai.
Tobula judesių plastika, subtilus rafinuotumas, elegantiški scenos drabužiai, profesionalūs šokėjai ir kaskart vis įspūdingesnis šou priverčia vėl ir vėl žavėtis unikaliu L. Vaikulės talentu.
Atlikėjos vaikystė prabėgo Rygoje. Sulaukusi dvylikos, dainininkė jau šventė savo pirmąją sėkmę jaunųjų vokalistų konkurse, po kurio pradėjo koncertuoti su bigbendu. Nors ir svajojo apie artistės karjerą, baigusi aštuonias klases Laima pasirinko medicinos studijas ir rimtai planavo tapti chirurge. Bet dainavimo neapleido – būdama penkiolikos, laimėjo konkursą ir tapo Rygos radijo ir televizijos orkestro, kuriam vadovavo Raimondas Paulas, soliste.
Jaunutė atlikėja reguliariai koncertavo Rygos restoranuose ir naktiniuose klubuose, dirbo populiariame Jurmalos varjetė „Juras perle“. 1984 metais įstojo į prestižinį Maskvos teatro menų institutą (GITIS), kur tapo diplomuota aktore - režisiere. Tačiau tikroji sėkmė L. Vaikulę aplankė 1987 metais, kai ji kartu su Valerijumi Leontjevu programoje „Naujametinis žiburėlis“ atliko dainą „Vernisažas“, o duetu su R. Paulu – kūrinį „Jesčio ne večer“.
Abi dainos akimirksniu virto megahitais, o 1987 metais Čekijoje laimėta „Auksinė lyra“ už „Vernisažą“ tapo dar vienu reikšmingu populiarumo įrodymu. Auksinį Rusijos estrados fondą taip pat puošia tokie dainininkės hitai kaip „Skripač na kryše“, „Čarli“, „Ja za tebia molius“ ir daugelis kitų. Atlikėja yra pardavusi daugiau kaip 20 milijonų įrašų Rusijoje, Europoje ir JAV.
L. Vaikulė kartu su R. Paulu yra tarptautinio muzikos festivalio „Jurmala“ įkūrėja ir organizatorė. 1996 m. už svarų indėlį į Latvijos kultūrą ir muziką dainininkė buvo oficialiai apdovanota specialiu „Grand Prix“ apdovanojimu.
Kauno miesto simfoninio orkestro, savo veiklą pradėjusio 2005 metais, repertuaro pagrindas – klasikinė ir romantinė muzika, o patirties ir jaunatviško veržlumo dermė – viena patraukliausių naujojo kolektyvo savybių. Orkestro vyriausiasis dirigentas – Modestas Pitrėnas.
Per palyginus trumpą gyvavimo laiką orkestras išties nuveikė labai daug – jį mėgsta ir su juo noriai bendradarbiauja garsūs Lietuvos menininkai (Petras Geniušas, Vilhelmas Čepinskis, Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė ir kiti). Kauno simfoninio orkestro bičiuliais tapo ir daug užsienio atlikėjų, tokių kaip Davidas Geringas, Dmitrijus Chvorostovskis, Vardanas Mamikonianas, Nancy Boone, Phillipe‘as Giusiano ir kiti. Kolektyvas taip pat aktyviai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, tokiuose kaip Pažaislio, „Kaunas Jazz“, šiuolaikinės muzikos „Iš arti” ir kituose.
Kauno simfoninis orkestras į savo biografiją įsirašė nemažai įsimintinų ne tik klasikinės, bet ir pramoginės muzikos koncertų. Orkestrui teko garbė groti su legendinėmis grupėmis ir atlikėjais, tokiais kaip Chrisas Normanas, Bonnie Tyler, „Scorpions“, „Smokie”, „Electric Light Orchestra“, kurios ne kartą yra grojusios su pasaulyje pripažintais Londono, Vienos, Berlyno simfoniniais orkestrais.
Be to, du metus iš eilės Kauno miesto simfoninis orkestras sėkmingai dalyvavo didžiulio klausytojų susidomėjimo sulaukusiame Lietuvos televizijos projekte „Triumfo arka“, kuriame sugrojo per 200 skirtingų kūrinių.
L. Vaikulės kūrinys „Tolko raz“:
