Matyti A. Bardą, vilkintį kostiumą ir dėstantį Lietuvos verslininkams, kad ateityje pranašumą turės tie, kurie geriausiai moka naudotis socialiniais tinklais, - neįtikėtina tiems, kurie jį žino tik kaip buvusį „Army Of Lovers“ lyderį.
Išsipustę kaip Liudviko XIV rūmų aristokratai, su vaizdo klipais, kuriuose gašlūs vaizdiniai buvo derinami su filosofinėmis mintimis, - tokią „meilužių armiją“ prisimena popmuzikos mėgėjai.
A. Bardo bendražygis, manieringasis kirpėjas ir stilistas Jeanas Pierre'as Barda į sceną retai eidavo be vėduoklės, televizijos laidose pasirodydavo su siauromis kelnaitėmis, o iširus „Army Of Lovers“ spėjo įsiamžinti pikantiškoje prezervatyvų reklamoje.
Grupės gretose pabuvojo kelios didžiakrūtės gražuolės, kuriu viena, La Camilla, kaip vėliau paaiškėjo iš skandalingos knygos, buvo užmezgusi romaną su Švedijos karaliumi Carlu XVI Gustafu.
A. Bardas niekada neslėpė esantis biseksualus, o jo bendražygis J.P. Barda - kad jį domina tik vyrai. Visas grupės „Army Of Lovers“ įvaizdis pulsavo seksualine laisve ir linksmu ištvirkimu.
Savo modeliais grupę rinkosi Jeanas Paulis Gaultier, „meilužių“ gerbėja buvo Madonna, o Borisas Moisejevas ne tik pasiskolino beveik visą grupės stilistiką, bet ir iki šiol koncertuose rusiškai plėšia kelis „Army Of Lovers“ hitus.
Kai 1993-iųjų pabaigoje grupė koncertavo „Dainavos“ pramogų centre Vilniuje, bilietai kainavo tiek, kad ši suma kone prilygo mėnesio atlyginimui, tačiau salė buvo pilna. Kai A.Bardas su grupės nare scenoje imitavo oralinį seksą, publika nustėro - to Lietuva nebuvo mačiusi.
Iširus „Army Of Lovers“ A.Bardas muzikinę karjerą tęsė su grupėmis „Vacuum“, „Bodies Without Organs“ (BWO), o šiuo metu yra grupės „Gravitonas“ narys bei populiaraus Švedijos TV talentų šou teisėjas.
Polinkis šokiruoti niekur nedingo - pokalbiuose jis nuolat vartoja žodį „pedikas“, o neseniai Švedijoje gynė savo teisę viešai vartoti žodį „nigeris“ ir tuo sukėlė nemažą skandalą.
Tačiau Vilniuje, žinoma, šįkart jis atsidūrė ne dėl to. Prieš keliolika metų į interneto sociologijos tyrimus pasinėręs vyras yra daugelyje pasaulio šalių pripažinimo pelniusių knygų autorius, nuolat kviečiamas skaityti pranešimų konferencijose. Anksčiau dėl išvaizdos su muškietininku d'Artanjanu lygintas A.Bardas dabar juokauja, kad yra Vladimiro Lenino antrininkas.
Vilniuje ketvirtadienį surengtoje Švedijos verslo apdovanojimų konferencijoje filosofu prisistatantis 51 metų švedas aiškino, kad Lietuvos laukia puiki ateitis, nes ji daug investuoja į interneto plėtrą, o senamadiškas verslo suvokimas yra pasmerktas žlugti . Tačiau rado ir laiko pokalbiui apie savo muzikinę karjerą.
- Beveik prieš 20 metų su „Army Of Lovers“ koncertavote už 200 metrų nuo salės, kurioje dabar skaitėte paskaitą būriui verslininkų ir Lietuvos premjerui. Ar tada būtumėte patikėjęs, kad kitas jūsų vizitas bus būtent toks?
- Taip. Visada žinojau, kad būsiu filosofas. Staigmena buvo tai, kad tapau muzikantu, - būdamas 23 metų įsigijau pirmąjį sintezatorių ir suvokiau, kad turiu talentą. Mokydamasis Stokholmo ekonomikos mokykloje nusprendžiau tapti muzikos įrašų prodiuseriu.
Praėjusio amžiaus pabaigoje sugrįžau į mokyklą ir buvau paskirtas gilintis į interneto mokslus. Tapau bene pirmuoju interneto sociologu. Nuo to laiko blaškausi tarp muzikinės ir mokslinės veiklos. Jei reikėtų rinktis vieną iš dviejų, vis dėlto nugalėtų meilė filosofijai.
Jei prieš 30 metų būtumėte paklausęs, kuo labiau tikiu, kad atvyksiu į Vilnių skaityti paskaitos apie filosofiją ar vis dėlto išsidirbinėti pagal fonogramą kaip pagarsėjęs pedikas, atsakyčiau, kad pirmu variantu.
- Su „Army Of Lovers“ buvote ir vis dar esate labai populiarus buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, nors jos garsėja homofobija, o jūsų pasirodymuose netrūko homoseksualumo demonstravimo. Kaip tai paaiškintumėte?
- Paprastai - žvaigždėms atleidžiama viskas. Pažiūrėkite į Michaelą Jacksoną - jis atrodė kaip ryškiausias pedikas planetoje, tai visi žinome. Mes norime, kad žvaigždės būtų kitokios nei mes.
Pusė senosios Graikijos dievų buvo gėjai. Ir viskas gerai, nes dievai gali daryti ką nori, čia paprastiems mirtingiesiems reikia laikytis tam tikros moralės.
1992-aisiais Rusijoje per visus interviu sakydavome - mes miegame su visais: vyrais, moterimis, gyvuliais. Visi garsiai žvengdavo. Bet manau, kad mes labiau prisidėjome prie kovos už gėjų teises Rusijoje nei bet kas kitas.
Aš net už tai esu gavęs apdovanojimą - ko niekada nesiekiau. Manau, sunku būti jaunu gėjumi kur nors Novosibirske, bet aš niekada neturėjau problemų nei Rusijoje, nei kur nors kitur.
Aš nuolat samdomas konsultuoti Rusijos kompanijas ir matau, kad ši šalis dabar susiskaldžiusi į dvi grupes. Jei nemėgsti gėjų, kitataučių ir taip toliau - dažniausiai myli Vladimirą Putiną ir ortodoksų bažnyčią. Ir atvirkščiai. Manęs niekada nesamdė, nekvietė koncertuoti Putino sėbrai.
- Jūsų suburtos grupės paprastai teišsilaiko keletą metų. Jums jos tiesiog atsibosta?
- Ne, kiekvieną sykį išyra dėl kitų priežasčių. Grupė „Vacuum“ neiširo - aš išėjau, nes nebeturėjau idėjų tam projektui, o pavadinimas liko vokalistui Mattiasui Lindblomui. Jis iki šiol koncertuoja, pernai parašė kūrinį, kuris buvo populiariausias Prancūzijoje.
Su BWO buvo panašiai - vokalistas Martinas Rolinski susituokė ir nebenorėjo dainuoti mažoms mergaitėms. Pasitraukėme, kol dar buvome populiarūs. Būtent dėl to bet kada galime atsikurti, nes žmonės mūsų ilgisi.
Svarbiausia muzikos dalis man yra aistra. Jei nebejaučiu jos su viena grupe, kuriu naują. Dabar tai - grupė „Gravitonas“.
Todėl manęs nereikia klausti, kodėl palieku grupes, jūs geriau paklauskite Bono, kodėl jis 30 metų daro tą patį. Kodėl jis nesugalvoja nieko naujo, kodėl toliau dainuoja su U2? Tai visiškai tingu ir neįdomu. Ko jis bijo? Net Paulas McCartney kelis kartus per savo karjerą viską apvertė aukštyn kojomis, o Bono - ne.
- Gerbėjai internete nuolat rašo peticijas, kad atsikurtų „Army Of Lovers“.
- Dominika (Peczynski, buvusi A.Bardo gyvenimo partnerė ir grupės narė. - Aut.) man skambina kiekvieną savaitę, nes jai visada trūksta pinigų. Mano atsakymas - ne, visiškai nėra prasmės tai daryti. Tai nužudytų „Army Of Lovers“ kūrybinio palikimo vertę. Nekenčiu ilgesio, nenoriu dairytis į praeitį. Ši grupė niekada neatsikurs.
Aš nė nežinau, ar ši grupė turėtų ką pasakyti 2012-aisiais. Ji buvo svarbi 1990-aisiais, populiari Rytų Europoje ir Lotynų Amerikoje, nes tai buvo kone politinis reiškinys, skleidė laisvės idėjas. Ji buvo svarbi ir seksualinių mažumų judėjimui, nes scenoje homoseksualumą pateikė visai kitaip nei iki tol.
Ir tai geras prekės ženklas, nes „Army Of Lovers“ labai sunku nukopijuoti. O, pavyzdžiui, grupę „Roxette“ - lengva.
Daug žmonių iki šiol nesupranta, kas buvo „Army Of Lovers“. Prisimena, kad darkėmės scenoje ar klipuose, jiems taip ir išlikome tokie spalvoti „aristokratai, sergantys sifiliu“. Bet jie nesiklauso dainų tekstų, kuriuose pilna filosofijos, beprotybės, siurrealizmo.
- Naujas jūsų projektas „Gravitonas“ visai kitoks, ar ne?
- Kaip pažiūrėsi. Daina „Call Your Name“ skamba kaip paprastas popkūrinys, bet vaizdo klipas - tikrai keistas. Man visada buvo svarbi vaizdinė pusė. Vokalistas Andreasas Ohrnas daug laiko praleidžia Japonijoje, ten turi studiją, yra vienas populiariausių kompozitorių toje šalyje.
Kai jis grįžta į Švediją, mes visiškai nenorime kurti paprasto popso. „Gravitonas“ nėra tiesiog grupė, tai gentis, sekta. Manau, esame pralenkę laiką keletu metų - kad ir tuo, kad grupės įrašai platinami tik internetu ir neketiname leisti albumų.
- BWO ne kartą bandė patekti į „Euroviziją“, bet nesėkmingai. Jus dar domina tas konkursas?
- Ne, nes iš jo per mažai naudos. Vieną kartą aš ten vis dėlto buvau - 1989-aisiais parašiau dainą „En dag“, kuri „Eurovizijoje“ užėmė ketvirtąją vietą.
Šįmet laimėjusią dainą „Euphoria“ parašė mano bičiulis Peteris Bostromas. Jis sukūrė ir mano grupės „Gravitonas“ singlą „Call Your Name“. Atspėkite, kuri daina pateko į JAV populiariausių kūrinių dešimtukus? Taip, mūsų.
„Euphoria“ išpopuliarėjo Europoje, bet net tai „eurovizinėms“ dainoms retai nutinka. Paprastai „Eurovizija“ reiškia karjeros pabaigą, o ne pradžią. Tokie atlikėjai kaip ABBA, Celine Dion ir Loreen - išimtys.
Nenoriu įsivelti į „eurovizinio“ atlikėjo įvaizdį. Aš vis dar kuriu muziką, kuri madinga ir stilinga, kuri patenka į populiariausiųjų sąrašus Anglijoje, JAV ir Prancūzijoje. „Eurovizija“ šias galimybes sumažintų. Tai ką man ten veikti?
- Dalyvauti, kad galėtumėte pasijuokti.
-Taip, bet aš muziką kuriu ne dėl humoro. Niekada nesakau „ne“. Bet jei ten dalyvausiu, tai tik todėl, kad turėsiu gerą idėją ir ją kažkas išrinks. Nerašau „eurovizinių“ dainų pagal užsakymą, nors pasiūlymų - daugybė, kasmet. Bulgarai neduoda ramybės, kitos šalys - irgi.
- Ar matote garsių atlikėjų, kurie akivaizdžiai nukopijavo jūsų idėjas?
- Laba diena, Lady Gaga. (Juokiasi.) Ji tikrai matė „Army Of Lovers“ vaizdo klipus. Aš tą žinau, nes pažįstu dizainerį, kuriantį visą jos įvaizdį. Jis - genijus, kur kas svarbesnė Lady Gagos populiarumo priežastis nei ji pati ar jos sugebėjimai.
Jis protingas, nes kopijuoti „Army Of Lovers“ nepavojinga, kai dirbi JAV rinkoje - ši grupė ten nebuvo gerai žinoma. Jei nukopijuosi Michaelą Jacksoną, visi pastebės.
Reperiai tuo naudojasi - jie nuolat kopijuoja Artimųjų Rytų muzikos idėjas, nes Amerikoje to niekas nepastebi. Pavyzdžiui, prodiuseris ir atlikėjas Timbalandas būtent taip susikrovė milijonus.
Britų dainininkas Mika, kuris irgi yra mano bičiulis, tiesiai paklausė - ar nepyksi, jei pasivogsiu tavo įvaizdį? Sakau - žinoma, ne, aš ir pats daug ką pavogiau.
- Keliaujate po pasaulį ir susitinkate su įtakingais verslo, politikos þmonėmis. Ar mokslinėje karjeroje nesusiduriate su skeptikais, įtariai žiūrinčiais į vyrą, kuris vaizdo klipe kadaise gimdė buldogą?
- Ne, to nejaučiu. Stokholmo ekonomikos mokykla nedvejojo, ar verta mane samdyti, nes žinojo mano mąstymo galimybes. Man visiškai nesvarbu, jei kas bando mane sumenkinti, nes esu iš muzikos pasaulio, o paskaitose mūviu šortus. Juk visi žino, kad internetą valdo ne tie žmonės, kurie dėvi kostiumus.
Tai, kad pardaviau 20 milijonų įrašų, yra didelis mano privalumas - aš žinau, apie ką kalbu.
Ronaldas Reaganas buvo prastų filmų aktorius, bet tapo JAV prezidentu. Jis savo patirtį šou versle išnaudojo kaip privalumą.
Tiesa, per 16 metų, kiek keliauju po pasaulį ir dėstau, nė sykio nebuvau pakviestas į Stokholmo universitetą skaityti paskaitos apie sociologiją, nes kažkodėl esu jų priešas.
Nesibeldžiu į duris ir nemaldauju priimti. Mane kviečia daugybė kitų universitetų, skaitau paskaitas ir interneto, ir net miestų planavimo konferencijose.
Bet to vieno universiteto sociologijos katedrai kažkuo neįtinku. Jie tyliai graužiasi nagus ir manęs nekenčia kaip ir V.Putinas.
- Jis jūsų nekenčia? Kodėl?
- Nes socialiniame tinkle „Twitter“ esu vienas įnirtingiausių jo kritikų.
- Tikrai manote, kad jam tai rūpi?
- O, taip. Jam tikrai dirba tūkstančiai žmonių, kurie analizuoja viską, kas apie jį rašoma „Twitter“. Tiesa, esu užsienietis, labiau popžvaigždė nei akademikas, todėl nekeliu jam tokio didelio pavojaus kaip jo paties tauta.
Vienintelė šalis, į kurią man uždrausta atvykti, yra Iranas. Aš neturiu problemų, gyvenu sup...oje Švedijoje, kur galiu daryti, ką tik noriu. Negaliu skųstis dėl žodžio laisvės, nes šiuo klausimu mano šalyje viskas gerai.
- Jūs vadinamas keistuoliu, ekscentriku, ar tai jums patinka?
- Tai - nei komplimentas, nei įžeidimas. Jei aplink visi tokie nuobodūs, kad aš iš jų išsiskiriu, - ką gi, truputį liūdna. Reikia atskirti dvi sąvokas - būti narcizu, kas yra labai nuobodu ir nepatrauklu, ir būti ekscentriku, kas yra linksma.
Smagu matyti žmogų, kuris elgiasi, atrodo ir mąsto kitaip. Paversti savo gyvenimą meno kūriniu - tai tikrai įspūdinga. Nėra nieko bloga prieš išeinant į gatvę pasižiūrėti į veidrodį, nes nori padaryti įspūdį.
Bet narcizai - žmonės, kurie nuolat manipuliuoja kitais, jiems niekada nepakanka dėmesio. Aš toks nesu. Man net nepatogu, kad man skiriama tiek dėmesio, bet taip yra todėl, jog nuolat noriu būti įvykių sūkuryje, rašau knygas, kuriu muzikos grupes.
A. Bardas prieš 20 metų ir šiandien - „Army Of Lovers“ ir „Gravitonas“ vaizdo klipai:
