Baltas kostiumas ir gitara rankose – neatsiejami G. Bregovičiaus pasirodymų atributai per pastaruosius dvidešimt metų.
Tokį jį išvys ir Lietuvos publika gruodžio 30-ąją sostinės Pramogų arenoje, kur jis pristatys savo naują albumą „Champagne For Gypsies”.
Smuiką pakeitė gitara
Dar vaikystėje G. Bregovičius turėjo tapti smuikininku, bet iš muzikos mokyklos jį išmetė dėl talento stygiaus.
Šiandien G. Bregovičius savo buvusiam mokytojui galėtų nusijuokti į akis – Balkanų žvaigždės muzika skamba atokiausiuose planetos kampeliuose, jo kolekcijoje – dešimtys išlavintą skonį turintiems melomanams puikiai žinomų melodijų, Šefildo universiteto garbės daktaro ir Atėnų, Tiranos bei Buenos Airių garbės piliečio titulai.
„Pasirinkau gitarą, nes grojantiems šiuo instrumentu geriausiai sekasi su merginomis”, – apie karjeros pradžią juokais pasakojo 62 metų muzikantas.
Populiarumą pelnė rokas
G. Bregovičius išgarsėjo visame pasaulyje sukūręs muziką ekscentriškojo režisieriaus Emiro Kusturicos filmui „Čigonų laikas”, kuris 1989-aisiais gavo Kanų kino festivalio Auksinę palmės šakelę.
Tačiau populiarumo skonis muzikantui buvo jau pažįstamas – nuo paauglystės iš muzikos gyvenantis kūrėjas išgarsėjo prieš keturis dešimtmečius kaip roko grupės „Bijelo dugme” lyderis.
Tuometėje Jugoslavijoje, kaip ir kitose komunistinėse šalyse, rokas buvo viena iš nedaugelio maišto galimybių, tad Goranas su bičiuliais ja naudojosi – semdamiesi įkvėpimo iš Vakarų grupių pelnė didelį populiarumą.
Jį liudija vien tai, kad 2005-aisiais į trumpam atsikūrusios grupės koncertą Belgrade susirinko ketvirtis milijono klausytojų.
Gyvenimas ir mirtis – šalia
Dabar G.Bregovičių, kuris save vadina Balkanų muzikantu, nes jo motina – serbė, o tėvas – kroatas, lydi prieš keliolika metų suburta grupė „Weddings And Funerals Orchestra” (Vestuvių ir laidotuvių orkestras).
Joje groja ir savamoksliai, ir geriausiose muzikos akademijose dėstantys atlikėjai, kolektyvo skambesį papildo folkloro dainininkų balsai, o koncertuose vyrauja džiugios beprotybės nuotaika.
Muzikantai dažnai koncertą pradeda įsitaisę tarp žiūrovų ir paversdami juos svarbia pasirodymo dalimi, o žiūrovai jau nuo pirmųjų dainų stojasi nuo kėdžių ir atsiduoda karščiu pulsuojantiems G.Bregovičiaus muzikos ritmams.
Paklaustas, ar per vestuves ir laidotuves galima groti tą pačią muziką, G.Bregovičius paaiškina: „Nežinau, kaip jūsų krašte, tačiau serbai turi paprotį: po laidotuvių sėda prie gedulingų pietų stalo, kad paminėtų žmogų, kurį ką tik palaidojo.
Tada skamba ir jo mėgtos dainos. Dažnai – linksmos. Toks uždaras gyvenimo ir mirties ratas. Antai mano brolis, atsidūręs smagiame vakarėlyje, mėgsta kartoti: „Šitaip nesilinksminome nuo tų laikų, kai laidojome savo motiną.”
Dirba čigonišką darbą
G. Bregovičiaus ir jo orkestro koncertuose niekada nepritrūksta garsiausių dainų – nuo lyriškosios „Ederlezi”, kurią savo filmui apie nevykėlį reporterį Boratą pasiskolino britų komikas Sacha Baronas-Cohenas, iki svaigaus „Arizonos svajonės” motyvo „In The Deathcar” arba visus santūrumo likučius ištaškančio „Kalashnikov”.
Dar vienas jo kūrybos skiriamasis bruožas – čigoniškų motyvų gausa. Iš kur jie?
„Tose vietose, iš kurių esu kilęs, manoma: jei tu muzikantas, vadinasi, dirbi čigonišką darbą. Prisimenu, kaip grodamas gitara užsidirbau pirmuosius pinigus. Man buvo trylika, jaučiausi tarsi karalius.
O tėvas pasakė: „Tikiuosi, nedirbsi visą gyvenimą to čigoniško darbo.”
Nuo to laiko mane visada supa čigonai – juk mano darbas čigoniškas”, – kvatodamasis paaiškino G. Bregovičius savo kūrybinio braižo ištakas.
