Paties prodiusuotame 35-ajame studijiniame albume 71 metų
Amerikos folkroko poetas pasakoja ir tamsias pasmerktos meilės bei
išdavystės, ir apokaliptines gėrio ir blogio istorijas, ir „kieto“
vyruko pozos persmelktus pasakojimus.
Su žurnalu „Rolling Stone“ kalbėdamasis apie albumą, B. Dylanas,
kuris gimė žydų šeimoje kaip Robertas Zimmermanas, bet praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje atsivertė į krikščionybę,
sakė iš pradžių norėjęs padaryti religinį įrašą.
Tačiau proceso metu jis pakeitė kursą ir albumas išėjo su
grėsmingomis biblinėmis gaidelėmis, sulydantis roką, bliuzą,
folkmuziką ir džiazą, o jame, kaip jis pats sako, „tinka viskas ir
tiesiog reikia tikėti, kad tai turės prasmę“.
Smagi, net šokiams tinkama pirmoji daina „Duquesne Whistle“ visai
neprimena religinės laidotuvių giesmės: pagrįsta neatsispiriamu
ritmu ji atgaivina seniai prarastą Amerikos traukinių dainų
tradiciją.
„Klausykis to Djukeino švilpuko/ Skamba taip, lyg būtų
paskutinėje kelionėje“, - sakoma pirmojoje dainoje albumo, kuris,
nors pats B. Dylanas to ir nesako, gali būti jo paskutinis.
10 dienų prieš albumo pasirodymą - pirmadienį Europoje ir
antradienį Jungtinėse Valstijose - internete pristatytas „Duquesne
Whistle“ klipas eksploatuoja tamsų klodą po apgaulingai optimistine
išore - taip, kaip galima būtų apibendrinti ir visą albumą.
Jame pasakojama apie nerūpestingą jaunuolį, įsižiūrėjusį
ne tą merginą. Jis baigia tuo, kad yra įtempiamas į
mikroautobusą, surišamas, sumušamas Quentino Tarantino filmų stiliumi. Pats B. Dylanas - grėsminga, į sąvadautoją
panaši figūra - tuo tarpu žingsniuoja gatvėmis su margu pakalikų
būreliu iš paskos.
Tai vienas iš daugelio albume esančių kinematografinio smurto
blyksnių, pateiktas su kreiva šypsenėle.
„Tamsus ir kruvinas bandymas, rodantis, kad šitas senis ramiai
neišeina“ - taip interneto svetainėje „The Daily Beast“ buvo
apibendrintas „Tempest“, kuris pelnė entuziastingas recenzijas, tarp
jų - penkias iš penkių galimų „Rolling Stone“ žvaigždučių ir
„tamsiausio įrašo Dylano kataloge“ titulą.
Dainoje „Pay in Blood“ B. Dylanas grėsmingai suniurna: „Moku
krauju, bet - ne savo“. Tuo tarpu „Soon After Midnight“ prasideda kaip
ilgesinga baladė, o vėliau jos veikėjos moterys parodomos kaip
„ištvirkėlės“ ir sulaukia siaubingo galo.
Paskutinėje dainoje „Roll On John“ pasakojama apie B. Dylano
draugo Johno Lennono nužudymą 1980 metais.
„Skleisk savo šviesą, eik toliau/ Tu taip ryškiai degei“, -
tokiais žodžiais B.Dylanas pagerbia rokenrolo bendražygį.
Tačiau didžiausias lavonų skaičius ir medalis už dainų
rašymą atitenka dainai „Tempest“ - 14 minučių trukmės baladei
apie „Titaniko“ nuskendimą prieš 100 metų.
Joje savo vietą rado į tamsą krintančios pasmerktos šeimos,
beširdiškumo ir drąsos apraiškos, ir net veikėjas vardu Leo -
pagerbiant filmą „Titanikas“ su Leonardo DiCaprio.
B. Dylano istorijoje kapitonas laivui skęstant „skaito
Apokalipsės knygą ir pripildo savo ašarų taurę“.
Laikraštis „The Los Angeles Times“ šią dainą pavadino „viena
nuostabiausių kompozicijų, (kurias parašė) labiausiai
pripažįstamas roko eros dainų kūrėjas“.
„Tempest“ - B. Dylano pirmasis originalus albumas nuo 2009-ųjų
„Together Through Life“ - prekyboje pasirodys praėjus 50-čiai metų
po debiutinio disko „Bob Dylan“, kuris buvo išleistas 1962 metų kovą.
Jungtinėse Valstijose naujojo albumo pasirodymas sutampa su
11-osiomis rugsėjo 11-osios atakų metinėmis, bet muzikanto įrašų
kompanija „Columbia“ neigia bet kokias sąsajas su šia data.
Naujausias B. Dylano vaizdo klipas „Duquesne Whistle“:
