„Pink Floyd”, „The Clash”, Billy Braggas, „T.Rex” ir keliolika kitų garsių britų muzikantų ir grupių karjeros siekė globojami P. Jennerio.
Šiandien jam – 69-eri. Žilagalvis veteranas dar dirba su atlikėjais ir nuolat yra kviečiamas pasidalyti patirtimi dideliuose pasaulio festivaliuose.
Dvi dienas Vilniuje praleidęs muzikos verslo žinovas negailėjo patarimų, komplimentų ir pastabų – su britiška ironija ir tiesumu vienus atlikėjus sumalė į miltus, o kitus gyrė. Pirmą sykį surengtas festivalis „Vilnius Music Week”, kuriame vyko daugybė koncertų ir tarptautinė muzikos specialistų konferencija, jam paliko puikų įspūdį.
– Lietuvos muzikantai dažnai kalba apie norą išgarsėti svetur. Ar tai pagrįstas noras? – paklausiau P. Jennerio.
– Kaip pažiūrėsi. Aš išgirdau grupių, kurios sako, kad jas čia supranta mažai žmonių, bet užsieniečiai tai tikrai suprastų.
Kvailystė. Pirmiausia turi sugebėti sudominti saviškius, kitaip nieko nebus.
Žinote, kas labai svarbu? Mokėti koncertuoti tuščioje salėje. Tavęs pasiklausyti atėjo dešimt žmonių? Nesvarbu, grok iš visos širdies. Niekada nežinai, kas šį vakarą yra tarp tų žiūrovų.
B. Braggas – garsus atlikėjas Didžiojoje Britanijoje. Kartą į jo koncertą atėjo trys žiūrovai. Bet tarp jų buvo įtakingas žurnalistas, kuris labai išgyrė dainininką. Aš perskaičiau ir nuėjau iš smalsumo pasiklausyti. Tą vakarą Billy koncerte buvo penki žiūrovai. Man patiko, iškart pasiūliau dirbti kartu. Po metų jo klausėsi tūkstančiai.
– Ar Lietuva, kurios pavadinimo nemažai žmonių užsienyje išvis nežino, gali būti jiems įdomi savo talentais?
– Žinoma. Tai ne privalumas ar trūkumas. Buvo laikas, kai niekas pasaulyje nenorėjo klausytis britų muzikos. Karaliavo amerikiečiai. Tuomet atėjo „The Beatles”, „The Rolling Stones”, „The Kinks”. Jie apvertė viską aukštyn kojomis. Kodėl juos visi pamėgo? Man regis, todėl, kad jie visai nemokėjo groti.
Tai yra viena jūsų problemų. Juntamas sovietinis palikimas. Toje imperijoje muzikantai buvo griežtai ugdomi, puikiai įvaldydavo instrumentus, bet visiškai nebuvo mokomi saviraiškos laisvės. Vis dar tai pastebiu.
Įsikalkite į galvą – gerai groti populiariosios muzikos pasaulyje nėra labai svarbu. Daugelis populiariausių dabarties grupių tikrai nepažįsta natų.
Svarbiausia – originalumas. Kai ėmiausi darbo su „Pink Floyd”, jie grojo svetimas bliuzo dainas. Priverčiau persilaužti, rašyti ir groti savo kūrinius.
Jeigu Londone išgirsčiau, kad atvyksta grupė iš Lietuvos, man ji būtų neįdomi, jei groja tipišką roką. Bet jeigu sužinočiau, kad jos kūryboje yra liaudies muzikos elementų, tai išskirtų grupę iš minios.
– Per šias dienas matėte tikrai originalią grupę?
– Taip, bet ji – ne iš Lietuvos. Latvių „Instrumenti”. Jie – nuostabūs, tai viena geriausių grupių, kokias esu matęs. Saviti ir į nieką nepanašūs.
Štai žiūrėjau grupės „Freaks On Floor” koncertą. Stengiasi, energingi. Bet nuobodūs. Londone – tūkstančiai grupių, kurios groja taip pat. Ten jiems nėra daug galimybių.
– Konferencijoje sakėte, kad tikrai nebūtina dainuoti angliškai.
– Tai tiesa. Kodėl jūsiškiai įsikalė į galvą, kad to reikia? Kodėl jūs bijote lietuvių kalbos?
Nebijokite savęs ir nustokite mąstyti provincialiai.
Pavyzdžiui, kai man buvo šešiolika, buvo be galo bohemiška ir kieta klausytis prancūzų atlikėjų – Françoise Hardy, Juliette Greco. Galėjai taip suvilioti ne vieną meniškai nusiteikusią merginą. Skambesys toks žavus. Ir koks gi skirtumas, kad niekas nesuprasdavome, apie ką ten dainuojama, – visi stengėmės demonstruoti, kad klausomės prancūziškos muzikos.
Kas jums sakė, kad taip negali nutikti lietuvių ar bet kuria kita kalba?
Dainavimas lietuviškai suteikia tam tikros egzotikos. Jeigu grojate sunkųjį metalą ar kvailą šokių muziką – kitas reikalas, tekstas tuose žanruose niekam nerūpi. Jei norite parašyti ką nors rimtesnio angliškai – bus bėdų, nes vargu ar sugebėsite panaudoti tiek metaforų, kiek žmonės, kurie ta kalba šneka nuo gimimo.
– Alina Orlova juk Londone dainuoja lietuviškai.
– Taip, ji man patinka. Kita vertus, tiesiai šviesiai – jei ji radikaliai nepakeis savo kūrybos, niekada nebus žvaigždė, kurią nuolat rodo televizija. Jos muzika tiesiog ne tokia. Bet labai nenoriu, kad ji pasikeistų.
Viskas priklauso nuo pateikimo. Ji iš miesto, kuriame buvo atominė elektrinė, ar ne?
Tai – tema, kuri dabar aktuali pasaulyje. Reikia prastumti jos dainą ar nedidelį interviu į reportažą apie atomines elektrines – ir prašom, puiki reklama garantuota.
– Ką reikėtų daryti norint išpopuliarėti Londone?
– Daugybę dalykų, ir tai gana sudėtinga. Bet pradėkite nuo to – pasinaudokite emigrantais.
Juk jų Didžiojoje Britanijoje – daugybė. Jeigu jūs esate mėgstami Lietuvoje, emigrantai norės jūsų klausytis. Raskite žmogų, norintį surengti jūsų koncertą Anglijoje. Jei nerandate, rizikuokite, išsinuomokite barą patys ir grokite.
Žinoma, į jūsų koncertą daugiausia ateis lietuvių ir tai jums nepadės sudominti britų. Bet jeigu kas nors trukdo padaryti šitaip – pasiūlykite nemokamų bilietų emigrantams mainais į tai, kad kiekvienas jų atsivestų po bičiulį britą, pageidautina – besidomintį muzika. Taip pamažu padėsite skleisti gandą apie save.
O gandai šiais laikais yra labai svarbūs – jei dešimt žmonių savo draugams socialiniame tinkle paskelbs, kad matė šaunią grupę iš Lietuvos, tai gali sudominti tūkstančius žmonių.
Tokie renginiai kaip „Vilnius Music Week” irgi gali padėti.
Jūs iš užsienio pasikvietėte būrį žmonių, kurie turi įtaką radijo stotyse, televizijoje, spaudoje. Jų užtarimas gali atidaryti daug durų. Svarbu, kad šis reikalas vyktų kasmet, nes gandas apie puikų miestą, kuriame yra ambicingų muzikantų, pasklis. Kasmet bus vis daugiau norinčių čia atvykti mano kolegų, o tai – papildomos galimybės artistams.
