Daugiau nei dešimt metų gyvuojantis kolektyvas iš Tokijo yra išleidęs šešis pilnametražius albumus, itin palankiai vertinamus ir postroko mylėtojų, ir kritikų. Tiesa, pastarųjų nuomonė, atrodo, „Mono“ nariams rūpi ne per labiausiai, mat muzikantai yra įsitikinę, kad jų muziką reikia jausti, o ne mąstyti apie ją.
„Mono“ kūryba – gana vientisa ir nuosekli. Tai grupė, turinti savitą stilistiką ir sunkiai supainiojama su kitomis. „Mono“ darbuose jungiasi instrumentinis postrokas, eksperimentinis rokas, „shoegaze“, „noise“, minimalizmas bei neoklasika. Pasak muzikantų, „Mono“ siekia sukurti garsą, perteikiantį džiaugsmo siekį braunantis per triukšmingą tamsą.
„Mūsų muzika visuomet turi dvi puses, tamsiąją ir šviesiąją, kaip moneta“, teigia „Mono“ gitaristas Takaakira „Taka“ Goto.
Jau nuo 2001-ųjų grupės albumuose buvo girdėti vis daugiau styginių instrumentų garsų. Galiausiai 2010-aisiais dešimtmetį brandintas klasikinės muzikos grūdas išaugo į „Holy Ground: NYC Live With the Wordless Music Orchestra“. Tai koncertinis albumas, kuriame be pagrindinių „Mono“ kuriamos muzikos komponentų (šviesios melodijos, peraugančios į dramatiškas kulminacijas, švelnus Tolimųjų Rytų prieskonis, epiškos mušamųjų partijos, dinamiškumas ir kt.) atsiranda dvidešimties asmenų orkestro kuriama gelmė ir svoris.
Keletą kartų gastroliavę po visą pasaulį, „Mono“ puikiai jaučiasi ir prestižinėse koncertų salėse, ir nedideliuose muzikos klubuose. Lietuvoje kvartetas pasirodys antrąjį kartą. Rugsėjo pradžioje bus išleistas naujausias „Mono“ albumas „For My Parents“, taigi galima tikėtis, kad „Lofte“ išgirsime ir pačių naujausių grupės kūrinių.
„Mono“ kūrinys „Follow The Map“:
