Šiemet minimo auksinio grupės jubiliejaus proga žurnalistai pakalbino „The Rolling Stones” gitaristą Ronnie Woodą, birželio 1-ąją atšventusį 65-ąjį gimtadienį. Į garsiąją grupę jis įsitraukė 1975-aisiais.
– Jau dveji su puse metų nebevartojate alkoholio. Kaip jaučiatės?
– Fantastiškai. Dabar vėl jaučiuosi kaip 28 metų vaikinas, kuris nori užkariauti pasaulį. Manau, kad pradedu savo aštuntąją jaunystę.
– Aštuntąją?
– Taip. Prieš dvejus su puse metų buvau, vaizdžiai tariant, pametęs savo gyvenimo irklus ir man teko gydytis nuo liguisto potraukio į alkoholį. Tai buvo jau aštuntas kartas.
– Anuomet skyrėtės su savo antrąja žmona Jo, su kuria pragyvenote susituokęs 24 metus, ir bendravote su aštuoniolikamete rusų kilmės padavėja Jekaterina Ivanova. Nejaugi nenorite kada nors tapti suaugusiu?
– Būti suaugusiam ir rokenrolo muzikantui – nesuderinami dalykai. Manau, muzikantas turi prarasti savikontrolę, kad būtų kūrybingas.
– Ir dėl to anuomet per dieną išgerdavote du butelius degtinės?
– Ne, tai buvo visai kas kita. Alkoholizmas įaugęs į mano kraują, genus. Visą gyvenimą kovojau su liguistu potraukiu į velnio lašus. Nebuvo nė vieno „The Rolling Stones” koncerto, per kurį scenoje būčiau stovėjęs neišgėręs nė lašo. Sunku atsisakyti šio įpročio, bet tikiuosi, kad dabar man pavyko.
– Ar tiesa, kad britų menininkas Damienas Hirstas jus nugabeno į kliniką, kad būtumėte išvaduotas nuo šio žalingo įpročio?
– Damienas – geras draugas. Anuomet jis paskambino ir paklausė, ar man reikia pagalbos. Aš dažnai gerdavau vienas namie, atrodžiau siaubingai – nebegalėjau net žiūrėti į save veidrodyje. Damienui atsakiau: „Taip, prašau padėti. Vienas nepajėgsiu.”
– Kas dabar suteikia polėkio?
– Dabar mėgstu tapyti, turiu savo laidą viename Anglijos radijuje.
Neseniai buvau Paulo McCartney vestuvėse ir visą naktį šokau. Kartu su Ringo Starru iš „The Beatles” ir Davidu Gilmouru iš „Pink Floyd” didžėjus buvo mirusios Amy Winehouse prodiuseris Markas Ronsonas. Muzika buvo tokia garsi, kad kaimynai skundėsi.
– „The Rolling Stones” ir „The Beatles” visada buvo laikomi didžiausiais muzikiniais varžovais.
– Tiesą sakant, tai gryniausia nesąmonė, sugalvota vadybininkų, kad būtų parduota kuo daugiau įrašų.
– Prie „The Rolling Stones” prisidėjote tik 1975 metais. Kada susipažinote su šia muzikos grupe?
– Tai buvo 1964-aisiais per festivalį. Buvau tarp žiūrovų ir tai, ką mačiau ir girdėjau, mane pribloškė.
Svajojau tapti šios grupės nariu.
– Bet daug metų buvote viso labo padėjėjas, tik vėliau tapote visateisiu grupės nariu ir ėmėte uždirbti iš muzikos.
– Dėl to mano kišenėse dažnai švilpaudavo vėjas. Kai nebūdavome turnė, man trūko pinigų.
– Buvote garsiausios pasaulio muzikos grupės narys, tačiau stokojote pinigų?
– Taip, anuomet neuždirbdavau tiek daug ir dėl to nelabai sukau sau galvos. Kai turėdavau, išleisdavau, jei ne – ir taip būdavo gerai.
Laimė, kažkuriuo metu man toptelėjo išganinga mintis pardavinėti savo paveikslus. Prieš porą metų vieną jų už milijoną dolerių pardaviau amerikiečių kolekcininkui, kuris yra ir „The Rolling Stones” aistruolis.
– Pažinojote visas rokenrolo garsenybes, pradedant Janis Joplin, Bobu Dylanu ir baigiant Elviu Presley. Ką prisimenate žvelgdamas į praeitį?
– Prisimenu, kaip girtutėlė J.Joplin mane girtą vaikėsi vieno vakarėlio metu. Tai man įvarė tiek baimės, kad teko pabėgti per langą.
Norėjau pasikalbėti su Elviu prieš jo mirtį. Jo asmens sargybiniai manęs neprileido, o aš buvau per drovus pūstis, kas esąs.
Su Bobu Dylanu susitinku, kai jis koncertuoja Londone. Geras draugas, bet taip pat keistuolis. Nuolat rengia gastroles, groja iki išsekimo ir atkakliai atsisako dalyvauti mano radijo šou.
– Su Ericu Claptonu kartą net pasidalijote drauge – modeliu Pattie Boyd.
– Taip, tai buvo nuostabu! Iki Erico ji buvo George’o Harrisono žmona. Pattie tikrai turi skonį. (Juokiasi.)
– Ką prisimenate apie Jimi Hendrixą, su kuriuo bičiuliavotės septintojo dešimtmečio pabaigoje?
– Jis nežinojo, koks puikus gitaristas jis buvo. Jimi save laikė blogu atlikėju, bet aš jam nuolat sakiau: „Jimi, tokiam kaip tu, taip meistriškai grojančiam gitara, nereikia būti didžiu atlikėju.”
Jis nuolat būdavo girtutėlis, nes negalėjo pakęsti realybės ir nežinojo, koks nuostabus gali būti gyvenimas.
– Ar nesistebite, kaip jums pavyko nenuskęsti narkotikų liūne?
– Taip, iš jo laimingai išsikapsčiau. Daug mano draugų mirė.
– Artimai draugavote su dainininke A.Winehouse.
– Taip, jos istorija – tikrai dramatiška. Netikėta jos mirtis man sukėlė šoką. Dabar planuoju su jos muzikos grupe įrašyti albumą.
– Ar skaitėte grupės nario Keitho Richardso biografinę knygą „Gyvenimas” („Life”. – Red.)?
– Taip, ištraukas. Keithas labai gražiai rašo apie mane, bet manau, kad tai, ką išsako apie Micką (Jaggerį. – Red.), – labai nedraugiška.
Keithas ir Mickas myli ir neapkenčia vienas kito.
– „The Rolling Stones” švenčia 50-ąjį gimtadienį. Gal sugrįšite į sceną?
– Neseniai susitikę kalbėjomės apie tokią galimybę, tik Charlie (Wattsas. – Red.) suabejojo: „Pasaulinei turnė ir 150 koncertų esu per senas.”
Aš jam paprieštaravau: „Charlie, susiimk, tau tik 70!”
