Štai tokia istorija pasakojama Farerų salyno Streimojaus salos Kirkjubiouro (Kirkjubour) kaime. Čia kalvoje pora tuzinų namų susispraudę vienas prie kito kaip avys per audrą.
Kadaise graži kaimo mergina išsiruošė į miestą. Kelionės metu ji krito į akį vyriškiui ir jis itin atkakliai siekė jos dėmesio. Norėdama jo atsikratyti mergina pasakė, kur gyvena.
Mano kaime, sakė ji, mane rasi juodame mediniame name su raudonais langų rėmais ir žole apaugusiu stogu. Atvykęs į Kirkjubiourą suglumęs vyriškis dairėsi po kaimą, nes čia visi namai atrodė taip, kaip apibūdino mergina.
Juodo medžio, raudoni langų rėmai, žole apaugęs stogas.
Farerų salyno gyventojams patinka jų istorijos. Pasakojimai apie gudrias, ištvermingas ūkininkes ir jūreivius, daugiau nei 1400 metų gyvenančius 18-oje atšiaurių vulkaninės kilmės salų Atlanto vandenyne.
Pradžioje čia kūrėsi airių vienuoliai, vėliau atvyko vikingai. Šie liko, kaip tvirtina pašaipūs danai, nes pakeliui į Islandiją susirgo jūrlige.
Dabar Farerai – autonominis Danijos regionas, turintis savo parlamentą ir dar neišblėsusias svajones apie nepriklausomybę. Turint 50 tūkstančių gyventojų tai atrodo keistokai – kaip ir daug kas čia iš pirmo žvilgsnio.
Storos avys, davusios Farerams Avių salyno pavadinimą, visur stačių kalvų papėdėje rupšnojančios žolę. Keistai atrodo ir čionykščiai politikai, kurie šypsosi iš rinkimų plakatų, pasirašę tik vardais, – visi pažįsta vienas kitą.
Tuo pat metu tarp Norvegijos ir Islandijos įsispraudusios salos persmelktos didingumo dvasios.
Kvapą gniaužiantys vaizdai, kurių pasaulyje nedaug kur rasi. Stačios uolos, aptrauktos žaliu aksomu, ramūs ežerai, piramides primenantys, kaip smaragdas spindintys kalnai, apie kuriuos grėsmingai putoja Atlanto vandenynas.
Vietos turizmo biurai vilioja pažadais atskleisti geriausiai saugomą Europos paslaptį. Ir pasaulis plūsta stebėdamasis dailininko teptuko vertais pėsčiųjų takais ir siauromis Farerų sostinės Torshauno gatvelėmis. Kaip keičiasi paslaptis, jei ja dalijamasi su visais? Ir kas gi tas Farerų stebuklas?
„Tai – šviesa, šiaurietiška šviesa. Ir nepaprasta jūros galia, kuri čia visur jaučiama, matoma ir girdima“, – sako jūrininkas, nuotykių ieškotojas ir menininkas Tronduras Paturssonas.
Savo dirbtuvėje Kirkjubioure, viename juodo medžio namelių su raudonais langų rėmais, vaizdu į kaimą ir fjordą, jis atrodo tarsi pasakų filmų herojus.
Plačiai besišypsantis žmogeliukas tankiais žilais plaukais ir barzda, dažų dėmėmis ant plačių marškinių.
Dirbtuvės palubėje kabo tamsiai mėlynas stiklinis albatrosas. Aplink sukrautos dėžės su vaisiais, polistireninis putplastis, chemikalai.
Ant sienų džiūsta niūrūs didelio formato paveikslai ir kabo daugybė kitokių stiklinių paukščių – visų dangaus ir jūros spalvų.
Šalia dirbtuvės esančiame bute menininkas pasiūlo alaus ir tąsios, labai skanios ilgapelekės grindos (banginių šeimos gyvūno) mėsos.
T.Paturssonas papasakoja savo laimingo gimimo istoriją: dvynys brolis Pallas į šį pasaulį atėjo keliomis minutėmis anksčiau. Dėl to privalėjo perimti ūkį. Tronduras galėjo užsiimti tuo, kas jam patiko.
„Kokia laimė, būčiau buvęs niekam tikęs ūkininkas“, – sako jis.
Būdamas 15-os Tronduras išplaukė į jūrą, gaudė lašišas prie Grenlandijos, medžiojo ryklius prie Niufaundlando salos.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje su britu Timu Severinu leidosi į garsiąją jūros kelionę. Umijaku (didesnė nei kajakas oda aptraukta atvira valtis. – Red.) plaukė per Šiaurės Atlantą kaip šv.Brendanas – airių vienuolis misionierius, per Omaną – į Kiniją kaip jūreivis Sinbadas, vėliau – Trojos karo didvyrio, Penelopės vyro Odisėjo, romano „Mobis Dikas“ herojaus, Robinzono Kruzo maršrutais.
„Tai buvo geras gyvenimas. Mes tarsi susiliejome su vandenynu. Šio jausmo reikėjo mano darbui. Juk negalėjau tapyti vandenyno nepajutęs jo galios ir nekovojęs su juo“, – sako menininkas.
Jau pora metų T.Paturssonas nebekovoja, bet vis dar kasdien piešia. Labiausiai patinka ant stiklo, nes tuomet geriausiai perteikiamas šviesų žaismas ir Atlanto vandenyno spalvos.
Jis vis dar keliauja ir būtinai nori dar pasiekti Pietų Ameriką. Bet menininkas nieko prieš, kad dabar pasaulis atrado jo gimtąsias salas.
Tik T.Paturssonui norėtųsi, kad iš įvairių pasaulio kampelių sugužėjusiems svečiams būtų aiškinama ir apie pavojus, tirštus rūkus, klastingas vandens sroves.
Pastarųjų metų liepą vieną izraeliečių grupę per kelias dienas teko net du kartus gelbėti sraigtasparniu. Juos plaukiančius kajakais nunešė tolyn į atvirą jūrą.
T.Paturssono sūnus Branduras, taip pat menininkas, pasakoja, jog vykdamas į Farerų sostinę Torshauną šio bei to nusipirkti persirengia turistu.
Margaspalvė striukė ir kuprinė ant pečių – taip apsirengusio Branduro nesustabdo prancūzų turistai ar verslininkai iš Kinijos teiraudamiesi kelio ar jaukios kavinės.
Turistų antplūdį ir savo tėvynės stebuklą Poulas Andrias Ziska sieja su pastarųjų metų pokyčiais: „Mes tapome šiuolaikiškesni, labiau miestų žmonės, bet nepraradome savo tradicijų.“
Dar vaikystėje jis dažnai jautė, jog nuo pasaulio fareriečiai atsilikę porą dešimtmečių. Dabar vis dar daug gyventojų verčiasi žvejyba.
Bet fareriečiai dabar užsuka į kavines, geria espresą su pienu ir kalbasi tomis pačiomis temomis kaip Niujorko ar Tokijo žmonės.
Šis pokytis pagreitino ir P.A.Ziską. 29-erių vyriškis yra netoli Farerų sostinės Torshauno įsikūrusio restorano „Koks“ vyriausiasis virėjas.
Tai senas ūkininko namas tarp čiurlenančių upelių ir besiganančių avių bandų, kurios nenumano, kad šis restoranas įvertintas dviem „Michelin“ žvaigždutėmis ir kiekvieną vakarą pritraukia gurmanų.
P.A.Ziska, kaip jis sako, virėju veikiausiai tapo atsitiktinai: galėjęs būti ir staliumi. Bet vaikinui patiko šurmulys picerijoje, kur jis talkino dar mokydamasis mokykloje.
Būdamas 20-ies išvyko į Kopenhagą ir ten dirbo su garsiausiais gastronomijos specialistais. Jį 2014-aisiais į Farerus atsiviliojo restorano „Koks“ savininkas – dirbti vyriausiuoju virėju.
Anuomet beveik niekas nesidomėjo gausia prieskonių ir skurdžia daržovių Farerų virtuve. Kaip ir fermentuota aviena bei žuvimi.
Bet P.A.Ziskos vadovaujamos restorano „Koks“ virtuvės sėkmė staigiai šovė į viršų. Tradiciniai ir vietiniai valgiai buvo gaminami naujai ir derinami. Ir tai davė puikių rezultatų.
Anaiptol ne visi fareriečiai gali įprasti prie kitokių P.A.Ziskos valgių. Bet jie didžiuojasi savo žymiuoju virėju ir jo virtuve.
Tokios istorijos kaip P.A.Ziskos ir pakeitė Farerų salas. Anksčiau jauni žmonės, išvykę studijuoti į Londoną, Kopenhagą ar Oslą, ten likdavo visiems laikams.
Pastaruoju metu daugelis grįžo. Todėl, kad turizmas kuria naujas darbo vietas, atidaroma vis daugiau kavinių, restoranų, barų.
Daugeliui Farerų gyventojų iki visiškos laimės trūksta tik vieno dalyko – saulės. Vasara būna trumpa ir temperatūra retai pakyla aukščiau 13–14 laipsnių.
