Kelio pradžia – Meteliuose
Inga savo pažintį su Dzūkija pradėjo keliaudama Šv. Jokūbo kelio maršrutu. Pirmoji stotelė – Meteliuose. Šis nedidelis miestelis, įsikūręs 2 kilometrų pločio sąsmaukoje tarp Metelio ir Dusios ežerų, žinomas dar nuo 1508-ųjų. Krantus skalaujantys ežerai sudarė palankias sąlygas žuvininkystės verslui. Kadaise čia veikė ir karališkasis žirgynas. Šiandien tarp dviejų gražiausių Dzūkijos ežerų įsikūrusi gyvenvietė turistus traukia pažintiniais takais ir išskirtiniu kraštovaizdžiu.
Pradinis maršruto taškas – Metelių Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Ji dar vadinama naująja Metelių bažnyčia, nes yra net trečioji šioje vietoje stovinti šventykla. Pirmoji Meteliuose iškilo dar 1619 metais, tačiau buvo sudeginta. Antroji pastatyta 1711-aisiais, bet sudegė trenkus žaibui. Šiandien čia stovinti Metelių Kristaus Atsimainymo bažnyčia iškilo 1807-aisiais, taigi skaičiuoja jau daugiau nei 200 metų.
Antroji I. Žuolytės stotelė nuo pirmosios nutolusi nedaug. Tai Metelių apžvalgos bokštas, esantis prie pat Metelio ežero. 15 metrų aukštį siekiantis statinys savo konstrukcija, pasak ją kūrusių architektų, primena vėjo susuktą nendrių pėdą. Nuo bokšto viršūnės atsiveria plati Metelio ir Dusios ežerų panorama.
Viena labiausiai Inga įsiminusių Šv. Jokūbo kelio maršruto stotelių – Metelių regioninio parko lankytojų centras. Tai ne tik žvilgsnį traukianti, nestandartinė architektūra, bet ir šalia atsiveriantys vaizdai. Ant Dusios ežero kranto stovintis lankytojų centras kiekvieną užsukusį nustebina inovatyviais edukaciniais sprendimais. Čia pažinti gamtą galima ne tik skaitant aprašymus ir sprendžiant galvosūkius, bet ir stebint vandens paukščius per profesionalią įrangą. Be to, vaikštant regioniniame parke galima pamatyti ir vienintelę Lietuvoje besiveisiančią – balinių vėžlių – rūšį. Jei priežasčių apsilankyti šiame parke ir lankytojų centre atrodo maža, žvilgtelėkite kaip Inga išbando unikalias, Dusios ežere plūduriuojančias sūpuokles. Ne veltui tinklaraštininkę ši vieta sužavėjo labiausiai iš visų aplankytų Lazdijų krašte.
Stebuklingų galių turintis šulinys ir Kryžių šventovę supanti legenda
Nuo Metelių regioninio parko Šv. Jokūbo keliu keliaujant pėsčiomis, kryptį link Bujotų-Širvinto miško rodo čia esančios nuorodos. Jos veda link miške įrengto pažintinio gamtos tako, kuriuo keliaujant galima pasiekti kitą lankytiną objektą maršrute. Greičiau šį objektą pasiekti galima automobiliu, važiuojant ežero pietine pakrante.
Tai Kryžių Švenčiausios Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia, paskelbta diecezine šventove. Šioje bažnyčioje švenčiami Sekminių, Petrinių ir Oktavos atlaidai, kasmet sutraukiantys tūkstančius maldininkų. Kalbama, kad šalia bažnyčios esantis šulinys turi stebuklingų galių. Inga užsimena apie šventovę supančią legendą ir kviečia užeiti į koplyčios vidų. Kokia toji legenda – sužinosite reportaže.
Istorinio paveldo turtingi Lazdijai
Šv. Jokūbo kelio maršrutas tęsiasi iki Lazdijų. Šis nedidelis miestelis reikšmingas ne tik tuo, jog yra laikomas pirmuoju tiltu į Europą. Lazdijai taip pat išsiskiria nemažu skaičiumi istorinių vietų. Po apylinkes keliavusi Inga, užsukusi į Lazdijus, pirmiausia aplankė krašto muziejų. Senosios „Žiburio“ gimnazijos pastate įsikūręs Lazdijų krašto muziejus – vienas didžiausių rajone, jis turi net 5 skirtingus padalinius. Čia kadaise vokiečių kalbos mokė ir poetė Salomėja Nėris, gimnaziją baigė ir partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Anot I. Žuolytės, viešint Lazdijuose negalima praleisti progos aplankyti ir partizanų vadui atminti skirtų vietų. Tai A. Ramanauskui-Vanagui skirtas paminklas, stovintis jo vardu pavadintoje miesto aikštėje, ir partizano tėviškės vieta. Pati sodyba iki šių dienų neišliko, tačiau jos vietoje, didvyrio šeimai atminti, įrengtas jaukus parkelis.
Šv. Jokūbo kelio maršruto, kuriuo keliavo Inga, pabaigoje – pasienio rokadinis kelias. Šis dar žinomas kaip „Geležinė uždanga“. Šaltojo karo metu kelias buvo saugomas pasieniečių, tvora tekėjo aukštos įtampos srovė, saugodama sovietų imperiją nuo Vakarų pasaulio. „Geležinės uždangos“ šiandien belikę tik fragmentai, tačiau pažinčiai su praeitimi tiek užtenka, o įspūdis išlieka ilgam.
Neatrastos vietos Lazdijų krašte
Keliaudama po Lazdijų apylinkes, Inga įsitikino, kad lankytinų vietų čia – daugiau nei galima pagalvoti. Be istorinių paminklų ir muziejų, šis kraštas taip pat gali pasigirti ir išlikusiais senaisiais dvarais bei piliakalniais.
Nuo Lazdijų pasukus link Rudaminos apylinkių, Inga siūlo aplankyti Būdviečio gyvenvietę ir pamatyti nuo 1744 metų išlikusius Būdviečio dvaro fragmentus. Tai dvaro svirnas ir koplytėlė-mauzoliejus. Šie statiniai – vieninteliai fragmentai, tačiau architektūros mėgėjai tikrai įžvelgs jų vertę. Įspūdį palieka ne tik Būdviečio svirno išorės, bet ir vidaus konstrukcijos. Tai unikalus lietuvių liaudies ir architektūros paminklas. Koplytėlė-mauzoliejus, atvirkščiai, nei svirnas, mūrinė. Kadaise ji buvo naudojama kaip bažnyčia vietos ponams.
Kitas Ingos aplankytas dvaras stūkso Aštriosios Kirsnos gyvenvietėje. Tai viena didžiausių dvaro sodybų visoje Dzūkijoje – ją sudaro net 19 įvairios paskirties pastatų bei dvarui priklausantis parkas. „Šiandien čia galima ne tik pasivaikščioti, pasigrožėti ir pasigrožėti išlikusiais statiniais, bet ir pajodinėti dvaro žirgyno žirgais“, – pastebi tinklaraštininkė. Tarp kitų Lietuvos XIX a. dvarų sodybų Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės gamybinės dalių kompozicija – jai būdingi uždari kiemai, maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema, parke gausu apžvalgos kalvelių. Dvaro sodyba mena žymiausius jo gyventojus – Lietuvos didikus Sapiegas. XIX a. pradžioje parke taip pat veikė plytinė, lentpjūvė, kalkinė, spirito valykla ir net malūnas.
Kelionę po Lazdijų apylinkes Inga baigė Rudaminos miestelyje. Čia ji aplankė Švč. Trejybės bažnyčią ir kleboniją. Miestelio puošmena laikoma šventykla pradėta statyti 1757-aisiais, 1913-aisais buvo perstatyta. Ši bažnyčia – ankstyvojo Baroko architektūros paminklas. Jos viduje – daug dailės ir smulkios kalvystės darbų. Besidomintiems menu privalu užeiti pasidairyti ir bažnyčios viduje.
Finalinė žinomos moters stotelė – Rudaminos piliakalnis, nuo kurio atsiveria žavi tiek Rudaminos gyvenvietės, tiek Dzūkijos gamtos panorama. Kadaise čia buvo galinga tvirtovė, saugojusi nuo kryžiuočių. Legenda pasakoja, kad būtent ant šio piliakalnio 1251 metais buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas.
„Jei po šiandieninės mūsų kelionės Dzūkiją reikėtų įvardyti trimis žodžiais, sakyčiau, jog tai gražu, nepažinta ir neatrasta“, – įspūdžius apibendrina Inga. Tinklaraštininkę nustebino, kiek daug Lazdijų kraštas turi lankytinų ir įdomių vietų. Planuojantiems aplankyti šį kraštą I. Žuolytė rekomenduoja apsilankyti internetiniame puslapyje www.atraskdzukija.lt arba atsisiųsti nemokamą programėlę „Secrets of Dzukija“, leidžiančią maršrutą planuoti patogiau ir greičiau. Lazdijų kraštas išties turi kuo nustebinti – tereikia ryžtis pažinčiai.
Straipsnis bei vaizdo įrašas parengtas projektui „Atrask Dzūkijos gamtą ir kultūrą“. Projektas finansuojamas Europos Sąjungos, Druskininkų savivaldybės ir Lazdijų rajono savivaldybės lėšomis.
