Nuo bažnyčių iki partizanų bunkerių
Mariaus kelionė „Istoriniu maršrutu“ prasidėjo Krikštonyse, nedideliame kaimelyje, kurį garsina čia stovinti įstabaus grožio Kristaus Karaliaus bažnyčia. Unikalios architektūros statinys – klebono ir žinomo istoriko Jono Raitelaičio darbas. Jis ne tik parengė bažnyčios projektą, bet ir vadovavo statyboms. Krikštonyse esanti šventykla – tarpukario architektūrinis paveldas. Tad ją aplankyti rekomenduojama ne tik tikintiesiems, bet ir architektūros mėgėjams.
Antroji maršruto stotelė – partizanų kovos ir žūties vieta Bestraigiškės miške. Norėdamas geriau suprasti, koks jausmas laiką leisti po žeme esančiame partizanų bunkeryje, Marius nusprendė nusileisti kopėčiomis žemyn. Daiktų ar baldų bunkerio viduje beveik nėra – tik nedidelis stalas, išdegusi žvakutė ir kryželis. Bunkeris atkurtas kaip istoriškai reikšminga vieta. Būtent šiame miške 1951 metais žuvo Šarūno rinktinės Mindaugo ir Juozapavičiaus tėvūnijų partizanai. Režisieriui ši vieta paliko didžiausią įspūdį.
Kalnais ir piliakalniais
Toliau keliaudamas „Istoriniu maršrutu“ Marius aplankė keturis skirtingus piliakalnius. Pirmasis jų – Paserninkuose stūksantis piliakalnis. Nors iš pirmo žvilgsnio kalnas neatrodo išskirtinis, apie istorinį jo reikšmingumą „kalba“ šalimais stūksantys informaciniai stulpai su žymomis, jog tai – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Pietinėje ir rytinėje piliakalnio pusėse atliekant archeologinius tyrimus rasta šlako, įrodančio, jog šio kalno papėdėje būta senovės gyvenvietės.
Ketvirtoji maršruto stotelė – miškais apaugęs kalnas, vadinamas Kivakalniu. Kopdamas į jį M. Pocevičius pasakojo apie miško ypatybes, čia augančią mažiau girdėtą ąžuolų rūšį – bekočius ąžuolus, o kalno viršūnėje džiaugėsi galėjęs pasigrožėti atgimstančia gamta, šalimais radęs žydinčių pavasarinių žibuoklių. Legenda byloja, kad kadaise į kalną sulėkdavo raganos net nuo paties Kijevo. Nuo to ir kilo kalno pavadinimas.
Penktasis „Istorinio maršruto“ objektas ir trečiasis piliakalnis, kurį aplankė režisierius, stūkso Buteliūnų gyvenvietėje, visai prie pat pagrindinio kelio. Šis piliakalnis Mariui leido pasigrožėti atsiveriančia Prapunto ežero panorama, priešais matomu pusiasaliu. Režisierius užsiminė, jog pusiasalis kadaise buvo sala, kurioje gyvavo Malkevičių giminei priklausęs Prapuntų dvaras. Ežero pakrantėje dar iki šių dienų yra išlikę ūkiniai dvaro pastatai.
Paskutinis Mariaus aplankytas piliakalnis stovi vakarinėje Šlavanto ežero pakrantėje. Pietvakarinėje piliakalnio papėdėje I–II tūkstantmečio pradžioje buvo įsikūrusi gyvenvietė, istorikų teigimu tai – jotvingių gentims priklausiusios žemės. Mišku apaugęs kalnas pasižymi nuostabia gamta, tad ir po Lazdijų apylinkes keliaujančiam režisieriui paliko didžiulį įspūdį.
Miestas tarp vandenų
Antrajai kelionei bei pažinčiai su Dzūkija režisierius M. Pocevičius pasirinko dar vieną istorinį maršrutą, tik šįkart – po gimtuosius Veisiejus. Šią nedidelę pusiasalyje įsikūrusią gyvenvietę supa net 37 skirtingi vandens telkiniai, tad vietiniai ją kartais vadina Dzūkijos Venecija.
Pirmoji Mariaus stotelė – Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia. Tai didžiausia bažnyčia visame Lazdijų krašte, ji dar vadinama Dzūkijos katedra. Kai saulėta, statinys matomas net iš 10 kilometrų atstumo. Šventykla pasižymi netradicine architektūra – klasicistinio stiliaus statinys neturi bažnyčioms būdingų bokštų.
Keliaudamas toliau M. Pocevičius apžiūrėjo Veisiejų istorinį centrą, apsuptą Ančios ežero krantų. Centrinėje miesto dalyje išsidraikęs tankus gatvių tinklas, išlikę daug senųjų istorinių pastatų. Tarp jų – ne tik jau aplankyta bažnyčia, bet ir kadaise Veisiejuose stūksojusio dvaro fligelis. Jame šiandien veikia Veisiejų regioninio parko lankytojų centras. Būtent jis yra trečioji stotelė, sudaranti „Veisiejų istorinį maršrutą“. Parko lankytojų centre veikia miesto didžiausią išskirtinumą atspindinti ekspozicija „Gyvenimas tarp vandenų“. Vis tik Veisiejai – viena iš tankiausiai vandens apsuptų gyvenviečių visoje Dzūkijoje.
Regioninio parko takais
Tyrinėdamas po Veisiejų istorines vietas vedantį maršrutą, Marius taip pat apsilankė šalia buvusio dvaro įsikūrusiame parke. Čia auga antras pagal dydį uosis Lietuvoje. Šis medis parke gyvuoja jau daugiau kaip 200 m. Įspūdingo uosio aukštis siekia 30 m., o kamieno apimtis – net 5 m. Veisiejuose augęs režisierius su didžiuliu entuziazmu kviečia atvykti į šią nedidelę gyvenvietę, išsimaudyti Ančios ežere, aplankyti vietinius ir pažinti įspūdinga gamta bei istorija galintį pasigirti miestelį.
Dar vienas objektas, kurį Marius aplankė vaikščiodamas po Veisiejų dvaro parką – Liudvikui Lazariui Zamenhofui atminti skirtas paminklas. L. L. Zamenhofas – esperanto kalbos kūrėjas, nuo 1885 m. gyvenęs Veisiejuose. Ne veltui šis nedidelis miestelis laikomas esperanto kalbos gimtine. L. L. Zamenhofas po mokslų Lenkijoje savo pastangomis atkūrė esperanto kalbos rankraštį, kurį Liudviko vaikystėje tėvas buvo sudeginęs.
Paskutinioji M. Pocevičiaus stotelė keliaujant po Veisiejus – Snaigyno ežero pašonėje stūksantis apžvalgos bokštas. 2014 m. pastatytas bokštas siekia 15 m. aukštį, o dėmesį čia atkreipia vėjo sūkurį primenanti bokšto konstrukcija. Nuo jo viršūnės režisierius grožėjosi Snaigyno ežero bei Veisiejų apylinkių peizažu.
Du programėlės maršrutus įveikęs Marius Lazdijų rajoną apibūdina kaip netikėtą, natūralų ir intriguojantį. Didžiausią įspūdį režisieriui šioje kelionėje paliko Bestraigiškės miško bunkeris, priminęs apie sudėtingą šalies istoriją. Šiandien Marius džiaugiasi, kad gali laisvai, drąsiai keliauti ir kviečia kitus aktyviau pažinti Dzūkiją, pasidžiaugti čia plytinčia natūralia, žmogaus rankos nepaliesta gamta.
