Pamatykite: ryškios miestų spalvos primena saldainius

Meksikos turizmo departamentas šį miestą įtraukė į magiškųjų kategoriją. Visas Isamalio centras nudažytas geltona spalva – Saulės dievo garbei. Jį šlovino majai – Centrinės Amerikos indėnų tauta.

Isamalyje, be įspūdingo dydžio septynių majų piramidžių, yra daug katalikų vienuolynų. Šis Meksikos miestas – įvairių laikotarpių derinys.

Mokykloje vaikai mokomi ispaniškai, o namuose, kaip ir anksčiau, šnekasi majų kalba.

Isamalio piramidės persmelktos senovinių laikų dvasios, kolonijinė architektūra įkūnija ispanų užkariavimų epochą. Taip kad nekeista, jog visa tai labai harmoningai dera tarpusavyje.

Miestas įsikūręs Šiaurės Vakarų Indijoje, Radžastano valstijoje, 250 km nuo Pakistano sienos. Daugiau nei 1 mln. gyventojų turintis Džodpuras garsus istoriniu paveldu, todėl yra svarbus šalies turizmo centras.

Vienas svarbiausių Džodpuro traukos objektų – storų sienų apsupta ant kalvos stūksanti XV a. Mehrangarho tvirtovė. Į ją pakilus iš karto tampa aišku, kodėl Džodpuras vadinamas Žydruoju miestu.

Nuo senų brahmanų, hinduizmo dvasininkų, laikų Džodpuro miesto namai buvo dažomi tik žydra spalva. Tuo aukščiausioji Indijos visuomenės kasta skyrėsi nuo prasčiokų.

1950-aisiais kastų sistema Indijoje buvo panaikinta, bet brahmanų palikuoniai tęsia tradiciją – namus dažo žydrai.

Miestas įsikūręs įstabiosios Taro dykumos pakraštyje. Džodpuro namų viduje tvyro iki 40 laipsnių siekianti temperatūra.

Bet žydra būstų išorė sukuria vėsumos įspūdį. Indai įsitikinę, kad moskitai ir termitai vengia tokia spalva išdažytų sienų. Ir tai didelis privalumas.

Garsioji Mehrangarho tvirtovė pastatyta 1459-aisiais Ramos palikuonių, kurie aprašomi senovės Indijos poeto Valmikio epinėje poemoje „Ramajana“.

Tvirtovės sienų aukštis – 26 m. Senais laikais ji buvo pasiekiama drambliais, o dabar – liftu. Energingiausi lipa pėsčiomis.

Šis miestas įsikūręs Švedijos širdyje, 2,5 val. automobiliu nuo sostinės Stokholmo, ir garsėja raudonos spalvos statiniais.

Tai atsitiko dėl to, kad Faliunas buvo pastatytas aplink šachtą, kur nuo IX a. buvo išgaunama vario rūda ir tiekiama visai Europai.

Dar XVI a. iš rūdos likučių Faliuno gyventojai išmoko išgauti specialią medžiagą, kuri apsaugo medieną. Ir nuo to laiko šia spalva imta dažyti visus statinius, tiltus, laivų prieplaukas.

XIX a. ši spalva tapo „visaliaudine“, nes buvo pigiausia. Tai byloja ir Faliuno miesto gatvės.

Šachta seniai nebeveikia, o miestas 2001 m. buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Dabar Faliunas – ekologiškas ir švarus miestas, labai harmoningas, apsuptas nuostabių gamtovaizdžių. Pasigėrėti Raudonojo miesto apylinkėmis galima išsinuomojus dviratį.

Šiaurės Maroke įsikūrusio miesto gyventojų skaičius siekia per 42 tūkst. (2014 m. duomenimis).

Mėlynuoju miestu vadinamo Ševšaveno namų sienos, durys, laiptai, langų rėmai ir net takai yra mėlyni.

Legenda byloja, kad 50 mėlynos spalvos atspalvių turi priminti Ševšaveno gyventojams jų judėjiškas šaknis. Rekonkistos (Pirėnų pusiasalio krikščionių karalysčių kova su musulmonais dėl VIII a. prarastų pusiasalio žemių. – Red.) laikais Ševšavene prieglobstį rado iš Ispanijos išvyti žydai.

Ir nuo to laiko mėlyna spalva tapo šio Maroko miesto simboliu. Mėlyni ir žydri atspalviai turėjo simbolizuoti talesą (žydų maldos drobulė, kuria apsigaubiama per rytines maldas ir šventadienį – šabą) ir priminti Dievą.

Ševšaveno gyventojai atnaujina pastatų spalvą prieš didžiąsias šventes, vykstančias mieste keletą kartų per metus.

Ar atsiras tokių, kurie nematė romantiškų ant vulkaninio kraterio kraštelio stūksančio Graikijos miestelio vaizdų? Balti kaip sniegas nameliai laipteliais nuo viršaus nusileidžia prie Egėjo jūros.

Ijos statiniai papuošti kupolo formos mėlynais stogais.

Kai kurie pastatyti taip, kad apatinių namų stogai yra viršutinių pagrindas, o kartais jie virsta net šaligatviais.

Taip sumanyta siekiant apsaugoti pastatus nuo galimų žemės drebėjimų.

Tyros saloje daug balta spalva nudažytų cerkvių su mėlynais kupolais.

Sklando kalbos, kad baltos sienos su mėlynais stogais (Graikijos vėliavos spalvos) tapo tylia vietos gyventojų protesto forma, kai Turkijos užkariautojai uždraudė graikų simboliką.

Italijos Ligūrijos regione penki miesteliai įspūdingai pakibę virš jūros kranto ir sujungti į garsųjį Rivjeros penketuką – Činkve Terę. Jį sudaro Monteroso al Marė, Vernaca, Kornilija, Manarola ir Riomadžorė.

Jokio ypatingo istorinio paveldo čia nėra, bet ryškiai dažyti namai ir gatvės atrodo tiesiog pasakiškai žydros jūros ir ryškių spalvų žvejų laivelių fone.

Pasak senovinės legendos, Burano salos pastatai buvo dažomi taip ryškiai, kad žvejai nepasiklystų rūke ir iš toli pamatytų savo namus.

Burano namų spalvos griežtai reglamentuojamos – reikia gauti vietos valdžios leidimą. Nustatyta statinio spalva įteisinama oficialiai. Ją namų savininkai privalo du kartus per metus atnaujinti.

Sent Džonsas – stambiausias Kanados Niufaundlando ir Labradoro provincijos miestas, jos sostinė. Su priemiesčiais miestas turi 181,1 tūkst. gyventojų.

Sent Džonso istorija prasidėjo XV a. Garsioji Dželinbino miesto gatvė matoma nuo Atlanto vandenyno pakrantės. Ji panaši į pabirusią įvairiaspalvės glazūros saldainių saują, numestą ant kalvų šlaito.

Šio miesto centras – margiausia Kanados vieta. Miesto namai pradėti dažyti dar Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos valdymo laikais. Neva taip vietos žvejai pažymėdavo savo būstus.

Grįždami vėlai vakare namo daugelis jų tamsoje painiojo adresus, dėl to pradėjo dažyti savo būstų sienas, kaip kam patiko.

Tai – šiauriausias pasaulio miestas, esantis Norvegijai priklausančios Špicbergeno salos centre. Longjyrbiene gyvena per 2 tūkst. gyventojų (2015 m. duomenimis).

Miestas įžymus tuo, kad visi jo namai nudažyti raudona, oranžine, geltona ir žalia spalvomis. Poliarinę naktį jie apšviečiami prožektoriais ir atsispindi sniege. Neįprastas faktas: Longjyrbiene negalima mirti. Jei kas nors iš miesto gyventojų turi iškeliauti į anapilį, jis nedelsiant lėktuvu išgabenamas į kitą vietą.

Mat amžinojo įšalo sąlygomis bet kokie laidojimai pritraukia baltųjų lokių dėmesį.

Nedidelės Viduržemio jūros salos miestelio Italijoje krantinė akį traukia spalvomis. Čia išsidėstę visų vaivorykštės spalvų namai. Jų kontrastas su jūros ir dangaus žydryne atrodo nuostabiai.

Pročida laikoma vienu seniausių pasaulio kurortų. Čia jau prieš du tūkstančius metų poilsiauti atvykdavo Romos patricijai.

Prancūzijos miesto, esančio Provanso, Alpių ir Žydrojo Kranto regione, centre yra paplūdimys šunims. Mentone garsusis rusų rašytojas Vladimiras Nabokovas parašė romaną „Dovana“.

Ši vieta garsėja geriausiu klimatu citrusiniams vaisiams auginti ir ilgiausia Prancūzijoje gyvenimo trukme.

Jau kelis šimtmečius Mentono gyventojų pragyvenimo šaltinis – citrinų auginimas. Apie jas sklando legendos: jų skonis visiškai kitoks nei auginamų Italijoje ar Ispanijoje.

Mentono gyventojai savo miesto simboliu tapusių citrinų garbei net rengia Citrinų festivalį.

Turistų čia mažiau nei kitose Prancūzijos Rivjeros pakrantėse, o akį džiuginančių vaizdų – gal net daugiau. Juolab kad saulė Mentone šviečia 300 dienų per metus.

Čia XIX a. pradėjo plūsti imigrantai iš Europos, daugiausia Italijos. Jie dažniausiai įsikurdavo La Bokoje – rytinėje Argentinos sostinės Buenos Airių dalyje.

Atvykėliai dažė namų sienas įvairiomis spalvomis, nes vienos spalvos dažų dažnai neužtekdavo visam namui.

La Bokos kvartalo pastatai labai spalvingi, bet pastatyti daugiausia iš prastų statybinių medžiagų.

Būti vienspalvio namo istoriniame La Bokos kvartale gyventoju laikoma blogo skonio ženklu.

Šį XVI a. miestą supa kalnai, uolos, kriokliai, tarpekliai. Aplinkui ganosi avytės. Portri – didžiausias Škotijos Skajaus salos miestas, įkurtas lordo McDonaldo (McDonaldų klanų atstovo) XIX a.

Miesto pavadinimas kilęs iš gelų kalbos ir reiškia uostą ant šlaito. Tai – centrinė vieta, iš kurios patogu susisiekti su visomis Skajaus salos teritorijomis.

Portri miestas atrodo labai žaismingai – tokį vaizdą sukuria įvairiomis spalvomis nudažyti namai.