Radijo laidų vedėją Zanzibaras sužavėjo dar prieš aštuonerius metus. Tuomet ji lankėsi vakarinėje žemyno dalyje esančioje Ganoje. Mintis aplankyti kitą Afrikos pusę Simonai ilgą laiką sukosi galvoje, tad pagaliau nusprendė ją įgyvendinti.
Viskas taip susidėliojo, kad prieš pat Naujuosius metus ji kartu su mylimuoju Andriumi susikrovė lagaminus ir išvyko tyrinėti egzotiškojo Zanzibaro. Simona – užkietėjusi paplūdimio gerbėja, todėl vos tik nuvykusi į šiltuosius kraštus pirmiausia skuba apžiūrėti, kaip jis atrodo. Atsidūrus vietoje, kur pliažas atima žadą, jai daugiau nieko nebereikia. Būtent taip nutiko ir šį kartą.
„Didžiąją laiko dalį praleidome ilsėdamiesi ir džiaugdamiesi kaitria saule, tačiau ir nemažai keliavome. Kiekvieną dieną lankydavome vietinių kaimus. Iš arti pamatėme, kaip iš tiesų gyvena vietiniai, plaukėme nardyti, lankėmės vadinamojoje vėžlių ligoninėje, į kurią patenka netyčia žvejų pagauti vėžliai. Ten jie šeriami ir auginami natūraliomis sąlygomis“, – įspūdžiais dalijosi Simona.
Zanzibaras – be galo savitas kraštas. Jis turistus traukia ne tik dėl turkio spalvos Indijos vandenyno ar baltų koralinių paplūdimių, bet ir dėl išlikusių masajų genties gyventojų. Jie pro akis nepraslydo ir Simonai.
„Visi atrodo tarsi modeliai, nužengę nuo podiumo. Zanzibare galima sutikti ne vieną tikrą genties atstovą. Juos nuo eilinių persirengėlių atskirti padeda keletas tik jiems būdingų bruožų: veidai pažymėti randais, burnoje trūksta vieno danties.
Jei vietinis neturi šių dviejų bruožų, jis nebus tikras genties atstovas. Kaip ir visur, čia sutikome ir apsimetėlių, norinčių užsidirbti pinigų. Masajus galėčiau apibūdinti kaip vaikštančias salos dekoracijas“, – šyptelėjo Simona.
Ji ne tik bendravo su vietiniais gyventojais, bet ir nuvežė jiems lauktuvių. Didžiausią įspūdį jiems su Andriumi paliko ten sutikti mažamečiai vaikai.
„Labai mėgstu Afrikos egzotiką ir žmones. Su jais susitikę išgyvenome įvairių emocijų. Pamatę mus vaikai dažnai apsupdavo ir norėjo ką nors gauti. Sulaukėme prašymo atiduoti savo batus. Žinoma, visa tai jie darė su šypsena. Vietinių gyventojų vaikai labai mieli, kuklūs, kai šalia yra tėvai.
Tačiau vieną dieną nuvykome į kaimelyje esantį stadioną, kuriame žaidė būrys berniukų. Jiems atvežėme dovanų – krūvą mokyklinių sąsiuvinių, tačiau jų gražiai išdalyti nepavyko. Jie iš karto iš mūsų pačiupo visą krūvą ir puolė dėl jų kovoti. Nors sąsiuvinių buvo daugiau nei vaikų, jie vis tiek kovojo, kad gautų kuo daugiau. Sąsiuvinių lapai skraidė ore. Ši situacija parodo, kokia šiame krašte didelė kova už būvį. Tai trikdo ir liūdina“, – pasakojo Simona.
Simona į Afriką vyko nebe pirmą kartą, todėl šįsyk žinojo, kaip bendrauti su įkyriais pardavėjais, kurie neretai priverčia jaustis nejaukiai, o kartais net įsigyti visiškai nereikalingų daiktų.
„Svarbiausia su jais gražiai bendrauti ir žinoti, ką atsakyti. Aš visuomet stengiuosi pasakyti žaismingą sakinį, ir jiems belieka palinkėti tau geros dienos“, – patirtimi dalijosi Simona.
Ši kelionė radijo laidų vedėjai tapo ypatinga ir įsimintina visam gyvenimui. Po beveik dvejų su puse metų draugystės jos mylimasis Andrius žengė svarbų žingsnį – vykstant apžiūrėti jūros žvaigždžių, vidury vandenyno, priklaupė ant kelio ir jai pasipiršo.
Tai buvo netikėta akimirka. Nors Simona jau buvo pastebėjusi keistą Andriaus elgesį, nesitikėjo, kad tai įvyks būtent per šią kelionę.
„Būdama pas seserį Danijoje per Kalėdas pasiteiravau, gal paskolintų kokį nors aksesuarą vakarienei. Sulaukiau pasiūlymo pasimatuoti žiedus, kuriuos ji turi. Kadangi aš žiedų nenešioju, o ji tai puikiai žino, toks pasiūlymas pasirodė keistokas. Kilo įtarimas, kad Andrius galbūt jau pradeda galvoti apie vestuves, todėl paprašė mano sesers pagalbos. Taip pat skrendant į Zanzibarą jis apžiūrinėjo mano rankas, pirštus ir kalbėjo, kad aš nebe tokia ruda, kokia buvau grįžusi iš Balio. Tuomet supratau, kad sesers mintis pasimatuoti žiedus nebuvo atsitiktinė, o Andrius jau planuoja man pasipiršti. Tikėjausi, kad tai įvyks per mano gimtadienį balandį, todėl kai jis priklaupė prieš mane šioje kelionėje, labai nustebau. Jaučiausi tarsi per filmą. Stovėjau ir nesuvokiau, kad tai iš tiesų vyksta“, – su šypsena jautrią akimirką prisiminė Simona.
Gamtos vaizdai Zanzibare, kuriais įsimylėjėliai grožėjosi, daug kam primena rojaus kampeliu vadinamus Maldyvus. Panašumų pastebėjo ir Simona, tačiau įžvelgė ir skirtumų.
„Zanzibaras iš dalies primena Maldyvus, nes turi tokius pat gražius, užburiančius pliažus, vandenyną. Tačiau man tai – dvi visiškai skirtingos kultūros ir vietos. Maldyvuose, vietinių saloje, labai justi musulmoniška dvasia. Jei esi kurorte, tuomet tiesiog esi viešbutyje ir mėgaujiesi jo teikiamais malonumais. Zanzibaras – Afrika su visais savo skoniais, spalvomis ir netikėtumais“, – kalbėjo ji.
Zanzibaras garsėja kaip prieskonių sala. Viena populiariausių pramogų – prieskonių ekskursija. Tai pastebėjo ir radijo laidų vedėja. Moteris džiaugėsi, kad kelionėje netrūko eksperimentų ir netradicinių skonių.
„Man maistas paliko didelį įspūdį. Žinoma, buvo vietų, kur valgėme labai skaniai, tačiau buvo ir eksperimentų. Teko valgyti itališkus bulvių virtinukus („gnocchi“) su vanilės padažu. Juos ragavome žymiausiame salos restorane „The Rock“. Išties keistas derinys, jo nepasiilgčiau. Nepaisant to, kasdien turėjome galimybę mėgautis omarais ir aštuonkojais, kurių kainos daug mažesnės nei Lietuvoje. 7 dienas kertant tik juos, jau norėjosi kažko paprasto. Vis dėlto šviežių ir itin saldžių, sultingų mangų bei ananasų tikriausiai niekada nebus per daug. Vaisių skonis Zanzibare – neįtikėtinas“, – pasakojo Simona.
Pokalbio pabaigoje kalba pasisuko apie kainas, tad pasiteiravau, ar brangu keliauti į šį kraštą.
„Kadangi vykome per Naujuosius metus, viskas kainavo šiek tiek brangiau. Per savaitę čia išleidome kur kas daugiau nei per dvi savaites Balyje. Žinoma, suplanavus viską iš anksto, gerai tam pasiruošus, galima puikiai praleisti laiką. Kai kurie į Zanzibarą nuvyksta ir savaitę ten praleidžia už 1000 eurų“, – pasakojo kelionės įspūdžiais dar gyvenanti radijo laidų vedėja, kurios pirštą Zanzibare papuošė sužadėtuvių žiedas.
