9 gražiausi Dzūkijos dvarai ir bažnyčios architektūros mylėtojams

Leipalingio dvaras – vienas svarbiausių istorinių Dzūkijos architektūros paveldo kūrinių, savo gyvavimo metus skaičiuojantis nuo 1503 metų. Nuo 1508 iki 1742 metų, kai Žygimantas Senasis dvarą amžiams padovanojo Jonui Sapiegai, čia šeimininkavo visa Sapiegų dinastija. Vis dėlto, per ilgus gyvavimo metus dvaras spėjo pakeisti ne vienus šeimininkus. Čia taip pat kurį laiką gyveno Masalskių giminė, vėliau Kruševskių bei Balinskių giminės. Peterburgo pirklys Balinskis stipriai prisidėjo prie dvaro ir jo aplinkos puoselėjimo – jo iniciatyva buvo iškasti kanalai, praturtintas aplink esantis parką. Jam šeimininkaujant, taip pat buvo iškastas ir Simoniškės ežerėlis, pastatyti prabangūs tilteliai. Šiandien čia stovi klasicistinio stiliaus centriniai dvaro rūmai, visai neseniai rekonstruoti – 2015-aisiais metais. Rūmuose šiandien veikia miestelio seniūnija, biblioteka bei unikalus Leipalingio mokyklos kraštotyros muziejus su daugiau jei 12 000 eksponatų.

Aštriosios Kirsnos dvaras – didžiausias Dzūkijoje. Jį sudaro 19 pastatų bei dvarą supantis parkas su ypač išvystyta vandens telkinių sistema bei gausybe kitų parko elementų. Dvaras įsikūręs banguoto reljefo vietovėje, todėl parke galima rasti tiek natūraliai susiformavusių, tiek dirbtinių piltinių kalvelių, leidžiančių geriau apžvelgti dvaro parką ir aplinką. XIX amžiaus pradžioje čia dar veikė lentpjūvė, spirito valykla, kalkinė, plytinė bei malūnas. Leipalingio dvaro ansamblis išsiskiria keliais skirtingais architektūriniais bruožais – pastebėti galima tiek romantizmo, tiek klasicizmo stilistinių detalių, išlikę pagrindiniai rūmai – neoklasicistinio architektūros stiliaus. Pastatą puošia keturios kolonos, dėmesį taip pat atkreipia aplink duris ir langus esantys ornamentai. Šiandien iš 19 dvaro pastatų naudojami vos 4. Čia auginami elniai, žirgai, organizuojamos edukacinės programos bei įvairios konferencijos.

Vainežerio dvaro fragmentai – vienas garsiausių Kapčiamiesčio seniūnijos objektų. Šis dvaro sodybos kompleksas įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir yra kone lankomiausias objektas visame Lazdijų rajone. Vainežerio dvaro parkas įsikūręs jaukioje Veisiejų regioninio parko teritorijoje. Čia persipina vietinio Dzūkijos kraštovaizdžio ir istorijos dermė. Nuo XVI iki XX amžiaus stūksojęs dvaras nuolat keitė šeimininkus – žemes čia valdė ne vienas Lietuvos didikas. Tarp jų M. Oginskis, J. Masalskis, Tiškevičius, I. Ablamavičius ir jo dinastija. Būtent Ignaco Ablamavičiaus valdymo metu, 1831 metais šiame dvare mirė grafaitė, sukilimo dalyvė, lietuviškaja Žana d‘Ark vadinta Emilija Pliaterytė. Čia stovi ir jai atminti skirta skulptūra. Šiandien Vainežerio dvaro belikę tik fragmentai, šis sudegė 1948-aisiais metais, tačiau turistų dėmesį traukia išsaugotas ir puoselėjamas dvaro parkas. Jame galima susipažinti su ypač turtinga parko augalija – be lietuviškų klevų ir uosių, parke taip pat auga pilkieji kėniai bei europiniai maumedžiai. Pasivaikščioti rekomenduojama ir po vakarinėje bei rytinėje parko dalyse esančias įspūdingas alėjas su liepomis, skroblais bei šimtamečius skaičiuojančiais klevais.

XVII-XVIII amžiaus architektūriniu paminklu laikomas Liškiavos dominikonų vienuolyno ansamblis pasigirti gali ypač turtinga istorija. 1830 metais šiame vienuolyne veikė kunigų demeritų (red. past. nusikaltusių kunigų) pataisos namai, 1920 metais vienuolyno kambariuose veikė raštinė, paštas bei smulkių prekių parduotuvė. 1939 metais buvo pasirašyta sutartis dėl turizmo centro vienuolyne įkūrimo, tačiau turizmo stovykla virto pabėgėlių iš Lenkijos prieglauda. Kuriam laikui Liškiavos dominikonų vienuolyno ansamblio patalpos buvo naudojamos ir edukacinėms paskirtims – čia veikė 8-metė mokykla. Šiandien vienuolyno bažnyčioje kiekvieną sekmadienį laikomos pamaldos, o patį vienuolyną apžiūrėti traukia vietiniai ir užsienio turistai. Čia dažnai rengiamos konferencijos, susitikimai, o senosiose vienuolyno patalpose galimas trumpalaikis apgyvendinimas.

Ši bažnyčia – viena labiausiai lankomų Druskininkų vietų, savo gyvavimo metus skaičiuojanti nuo 1931 metų. Neogotikiniu architektūros stiliumi išsiskirianti bažnyčia įspūdinga tiek architektūros, tiek kultūros prasme. Šio statinio architektūrai įtakos nemažai turėjo Nyderlandų, Pamario bei Lietuvos gotika. Bažnyčia išsiskiria raudonų plytų, tašytų akmenų pagrindu. Statinio vidaus erdvę dengia išraiškingi žvaigždiniai ir kryžminiai skliautai, jos viduje gausu molbertinės tapybos dailės paminklų.

Metelių Kristaus Atsimainymo bažnyčia stovi Metelių kaime, vakariniame Metelio ežero ir rytiniame Dusios ežero krante, tad atsiveriantis vaizdas – vertas trupučio pasivaikščiojimo. Pats statinys stūksto aukštumoje, tad iki jo reikia šiek tiek palypėti – iki bažnyčios veda neaukšti laipteliai. Pirmąją Metelių gyvenvietės bažnyčią šioje vietoj 1619 metais statė Povilas Sapiega, tačiau 1655 metais ji buvo sudeginta Rusijos kariuomenės. 1711 metais Meteliuose buvo pastatyta antroji bažnyčia, tačiau ir šioji, deja, neišliko. 1807 metais ji sudegė trenkus žaibui. Naujoji, šiandien Meteliuose stovinti bažnyčia pastatyta 1822 metais, išsiskiria eklektiška architektūra – statinyje išsiskiria klasicistiniai ir neobaroko architektūros bruožai. Šis statinys – vienas pagrindinių Metelių gyvenvietės lankomų objektų.

Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčia – vienas unikaliausių Dzūkijos krašto architektūrinių statinių. Ši tarpukario laikotarpio bažnyčia pastatyta 1935-aisiais metais. Kunigas Jonas Reitelaitis ją pats suprojektavo ir pastatė, pritaikydamas tuo metu populiarius tautinio stiliaus elementus. Unikali bažnyčios plastika buvo sukurta siejant liaudies ir profesionalios architektūros tendencijas, derinant tradicines medžiagas su naujomis. Bažnyčiai statyti naudotas buvo medis, akmuo, betonas, plytos, molis. Pastatų konstrukcinėms dalims pasitelktas ne tik medis, bet ir gelžbetonis. Labiausiai dėmesį traukia statinio šoniniai bokštai, išnyrantys virš pušynų ir priverčiantys pakelti galvą aukštyn. Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčia stovi Lazdijų rajone, Krikštonių kaime, 9 kilometrai į pietryčius, važiuojant nuo Seirijų gyvenvietės.

Rudaminos Šv. Trejybės bažnyčia stovi buvusio miestelio dvaro rūmų teritorijoje. Rudaminoje ji statyti buvo pradėta 1757 metais, perstatyta – 1913 metais. Kadangi bažnyčia buvo statyta keliais skirtingais etapais, jos architektūroje galima įžvelgti kelis skirtingus architektūrinius stilius – nuo renesanso, istorizmo iki ankstyvojo baroko. Masyvaus dydžio statinys taip pat įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo registrą, bažnyčioje gausu dailės paminklų, smulkios kalvystės darbų, čia iki šiol išlikęs Marijos Rožančinės paveikslas. Bažnyčia stūkso Rudaminos miestelyje, 8 kilometrai į vakarus keliaujant nuo Lazdijų pusės.

Pietiniame Dusios ežero krante stovi dar vienas dėmesio vertas architektūros statinys – Švenčiausios Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinė kryžių šventovė. Koplyčia – stačiakampio formos, vienabokštė, turinti vieną vidinę erdvę ir šonines koplyčias. Įspūdį palieka 41 metro aukščio bažnyčios bokštas bei kūginės bokštų viršūnės. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinė kryžių šventovė atstatyta buvo 2000 metais. Iki tol čia stovėjo tik keli kryžiai, skirti pažymėti sovietmečiu nugriautos čia buvusios bažnyčios atminimui. Žmonės kalba, kad pasimeldus prie koplyčioje esančio Dievo motinos paveikslo, stebuklingai išgyjama nuo įvairiausių ligų. Šiandien bažnyčioje taip pat švenčiami Sekminių, Petrinių bei Oktavos atlaidai, į vietą sutraukiantys tūkstančius maldininkų ir tikinčiųjų.