Antrąją Kalėdų dieną senukas „Toyota 4Runner“ visureigis su dviem lietuviais keliautojais per Europą pajudės Afrikos krantų link. Maždaug po mėnesio, kitų metų sausio 20-ąją, Gambijoje juos pasitiks lėktuvu atskridęs antrasis ekipažas – Vytis Požėla (49 m.) ir M.Dubickienė (45 m.), per Afriką važiuosiantys irgi nenauju „Mitsubishi Space Gear“ autobusiuku.
Gambijoje ir prasidės tikrieji išbandymai keturiems nuotykių ieškotojams, nes vien susirinkti visas vizas šalių, kurias Afrikoje ketina aplankyti, bus milžiniškas darbas.
Marokas, Mauritanija, Senegalas, Gambija, Bisau Gvinėja, Gvinėja, Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Togas, Beninas, Nigerija, Kamerūnas, Gabonas, Kongas, Kongo Demokratinė Respublika, Angola, Namibija, Bostvana, Zimbabvė, Pietų Afrikos Respublika – tai šalys, į kurias Afrikoje bent užsukti ketina keturi lietuviai.
„Užsienio reikalų ministerija į devynias šalis iš viso nerekomenduoja vykti. Ryškiausia raudona lemputė dega dėl Kongo Demokratinės Respublikos, bet pasistengsime greitai ją pervažiuoti, kaip ir, mano pageidavimu, kuo trumpiau užtrukti Dramblio Kaulo Krante.
Labiausiai bijau, kad vietiniai manęs nelinčiuotų, nes tai yra neprognozuojama, o Afrikoje pasitaiko teroristinių išpuolių. Visiems kitiems netikėtumams būsime daugiau ar mažiau pasirengę. Nuotykių ten ir važiuojame, ligos ar panašūs dalykai ne itin baugina. Juolab kad susirinkau visus rekomenduojamus skiepus“, – patikino žinoma verslininkė, labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ įkūrėja M.Dubickienė.
Save vadina Afrikos pele
Garsus bekelės sporto entuziastas V.Požėla jau nesuskaičiuoja, kelintą kartą leisis į kelionę po Juodąjį žemyną. Gal – dešimtą, o gal – jau ir vienuoliktą.
Jis pats save juokais vadina Afrikos pele, tačiau vis neatsikrato noro vėl ten grįžti, o šią kelionę po mėgstamiausią žemyną pasidovanojo artėjančio 50-mečio proga, kurį švęs kitų metų balandį.
Ši kelionė net V.Požėlai bus išskirtinė tuo, kad neįmanoma nuspėti, kiek ji truks. Skaičiuojama, kad pirmasis ekipažas iki Afrikos važiuos beveik mėnesį, dar bent dukart, o gal ir triskart tiek truks kelionė per šį žemyną.
„Laiko itin neplanuojame – kaip pavyks, taip. Afrikoje galime ištempti iki trijų mėnesių“, – teigė automobilių remonto dirbtuves Kaune turintis V.Požėla.
Žinoma Kauno verslininkė M.Dubickienė su partnere dabar kaip tik stato kineziterapijos kliniką, tad iki kelionės atliks svarbiausius darbus, o keliaudama domėsis ir klajoklių Afrikos masajų gydymo būdais bei ritualais, kuriuos galėtų pritaikyti naujojoje klinikoje.
Svajonių keliai – itin sudėtingi
Nors daug kainuos Afrikos vizos (žmogui jos atsieis vidutiniškai tūkstantį eurų), pati kelionė nebus itin brangi. Dar ir dėl saugumo įsigiję jau antrą dešimtmetį skaičiuojančias transporto priemones, kiekvienas keliautojas su vizomis Afrikoje planuoja išleisti 5 tūkst. eurų.
Dalį automobiliams įsigyti ir parengti išleistų pinigų keliautojai planuoja susigrąžinti, kai pasieks Pietų Afrikos Respubliką ir juos ten parduos.
„Savo „Mitsubishi Space Gear“ smarkiai nekeičiau, tik pasirūpinau geromis padangomis. O kitas ekipažas „Toyota 4Runner“ visureigį patobulino labiau – ir gervę pritaisė, ir oro paėmimo vamzdį. Jei automobiliai suges ar kur nors bus sunku pravažiuoti, kaip nors suksimės iš padėties, bet tyčia neieškosime nesąmonių, nors iš patirties žinau, kad jos savaime atsiranda“, – sakė V.Požėla.
Dar ir dėl to, kad kelyje būtų paprasčiau, keliautojai rinkosi tokias transporto priemones, kurias, kaip juokauja Vytis, iš bėdos galima pataisyti ir plaktuku. Nors jis, kaip ir bendrakeleiviai, yra užkietėjęs bekelių mėgėjas, Afrikoje sudėtingų bekelių vengs, nes svarbu tausoti automobilius.
„Vis dėlto turėtume įveikti porą bekelių, kurias Afrikoje man rekomendavo. Vienas – mano svajonių kelias iš Bisau Gvinėjos į Gvinėją, kitas – Mauritanijoje. Tai trumpi – gal 200 kilometrų, bet neįtikėtinai sudėtingi ir įspūdingi maršrutai, kuriuos važiuoti gali tekti ir parą, ir dvi. Stengsimės taupyti techniką, galvų specialiai niekur nekišime, bet bekelės vis tiek bus“, – šypsojosi V.Požėla.
Neįtikėtinos tautiečių istorijos
Svarbus keliautojų Afrikoje tikslas – lietuvybės šiame žemyne paieškos. Tuo labiausiai rūpinasi M.Dubickienė.
„Kai gimė idėja keliauti per Afriką, pradėjome ieškoti maršrutų, o jie turėtų būti netradiciniai – nenorime keliauti turistų pramintais keliais. Kitokių kelių eiliniuose žemėlapiuose nėra. Ieškojau, kas galėtų rekomenduoti maršrutus, ir natūraliai atradau, kad Afrikoje yra itin daug lietuvių“, – pasakojo M.Dubickienė.
Pradėjusi gilintis, verslininkė aptiko įdomių istorinių faktų apie lietuvius Afrikoje, sužinojo knygos vertų istorijų.
„Pietų Afrikos Respublikoje net radau Mėmelio miestelį, nes per antrąjį pasaulinį karą daug litvakų – Lietuvos žydų, – bėgdami nuo nacių, patraukė į PAR. Daug tų pabėgėlių šeimų iki šiol ten gyvena, tad stengsimės jas aplankyti“, – pasakojo M.Dubickienė. Mėmelis – istorinis vienintelio Lietuvos uostamiesčio Klaipėdos vardas.
Verslininkė išgirdo daug istorijų apie tai, kaip trumpam į Afriką išvykusios lietuvės merginos, šiame žemyne liko ilgam. Pavyzdžiui, viena vadybininkė, kuri ten skrido pirkti kavos, susipažino su masajumi, už jo ištekėjo ir dabar su šeima gyvena kavos plantacijoje.
„Lankysime misionierius lietuvius, kurie išvyko padėti Afrikos vaikams ir ten liko. Jau susipažinome su Jungtinių Tautų pajėgų kariais ir turime kvietimų aplankyti juos. Yra lietuviškas baras „Labas“ Gambijoje.
Turime tiek kvietimų, kad nežinia, ar pavyks aplankyti visus lietuvius, tad stengiamės neįsipareigoti. Keliausime nakvynei pritaikytomis transporto priemonėmis, tad, jei staiga nuspręsime aplankyti kokį misionierių lietuvį, jam nereikės rūpintis mūsų apgyvendinimu“, – sakė M.Dubickienė.
Duktė norės sekti mamos pėdomis
Visų į Afriką keliausiančių lietuvių kraujyje yra nuotykių virusas. Nė vienas nesibaimina, kad ilgam teks atsisakyti įprastų malonumų: minkštos lovos, dušo, o naminiu maistu irgi nedažnai teks mėgautis.
Tačiau vis dėlto sunkiausia, matyt, buvo taip sudėlioti kitas savo veiklas, kad galėtum kelis mėnesius keliauti nesirūpindamas dėl to, kas laukia grįžus.
Automobilių remonto meistrui V.Požėlai dėl to buvo paprasčiau, nes grįžęs darbo jis tikrai ras. M.Dubickienė juokiasi, kad ir jai viskas puikiai susiklostė, nes grįžusi galės visiškai pasinerti į naujos klinikos atidarymo darbus.
„Ir vaikai be problemų išleido. Kol manęs nebus, jais pasirūpins tėtis. Dukteriai prieš man išvykstant kaip tik sukanka aštuoniolika, tad šia proga skrendame į Keniją atšvęsti jos gimtadienio. Globotinė – irgi beveik pilnametė. Sūnus ir globotinis – jau savarankiški.
Su vaikais daug keliaudavau, tad jie puikiai supranta, ką reiškia keliauti ir, jei tik galėtų, keliautų drauge. Globotinė net pėsčiomis mus sektų, duktė turi mintį, kad mano pramintais keliais Afrikoje ateityje pati nuvažiuos su draugu“, – teigė M.Dubickienė.
