Keliautojai pripažino, kad neišdildomą įspūdį paliko ne tik gamta, bet ir vietos gyventojų šiltas priėmimas.
K.Juškos žodžiais, jie tik kartą buvo išvadinti „fašistais“, ir tai pusiau juokais, o viena pagyvenusi moteris jo bendrakeleivį apibūdino kaip nekenčiantį sovietų valdžios.
Visi kiti sutikti žmonės padėjo kuo galėjo: puolė kartu tvarkyti kapines, kur palaidoti lietuviai, slaugė savo namuose, kai vienas keliautojų susirgo, neprašė atlygio už persikėlimą upėmis, sodino prie vaišių stalo.
Valtimi plaukė per Jenisiejų
R.Grigą jau vieną pirmųjų kelionės dienų nustebino vienas rusas, kuris pasisiūlė už „ačiū“ nuplukdyti lietuvius Jenisiejumi link tremtinių kapinių.
Vis dėlto jis nesureikšmino to ne kartą kelionės metu daryto darbo: „Būsiu net kiek ciniškas. Dabar paplitę bėgimai aplink Lietuvą, pėsčiųjų žygiai per Lietuvą tam tikrai datai paminėti. Kam visa tai? Jeigu nori, tai ir bėgi, žygiuoji ar tvarkai kapus.“
Beje, jie išsiuntė prašymus ir garsiai meilę Lietuvai prisiekinėjantiems politikams, prašydami paremti kelionę. Nė vienas neatsiliepė – padėjo draugai, pažįstami.
Kad kelionė būtų pigesnė, K.Juška ir R.Grigas į Sibirą keliavo vien traukiniais plackartiniuose vagonuose.
Taip jie elgėsi ir dėl praktinių sumetimų: tokiuose vagonuose kuprines galima sukrauti ant viršutinių lentynų, jos visada matomos, tad mažiau tikimybės, kad pavogs.
O kuprinės – po dvi kiekvienam – buvo sunkios, net po 40 kilogramų. Tad nunešus nedidelį atstumą vieną, tekdavo grįžti antros.
Bendrakeleiviai Krasnojarską pasiekė skirtingomis dienomis, o paskui tris dienas keturių aukštų garlaiviu plaukė į Kureikos miestelį.
Jame išlipus naktį, pasitiko motorinės valties šeimininkas, kuris per Jenisiejų (jo plotis siekė 10 kilometrų), paskui Kureikos upe per tris valandas nuplukdė 100 kilometrų iki Svetlogorsko. Sušlapę iki siūlo galo, sušalę jie pasiekė šį miestą.
Meškas baidė garsiniu signalu
Svetlogorske lietuviai susidūrė su tuo, kas vargino per visą kelionę. Tuo metu Sibire degė miškai, nuo jų ne tik perštėjo gerklę, keliautojai duso eidami – tiršta prieblanda uždengė gražiausius vaizdus. Dūmai prasisklaidydavo tik kelias valandas per dieną.
Aukštyn upe iki Putorano plynaukštės dar buvo likę 380 kilometrų. Kad juos įveiktų, lietuviams teko nakvoti rusų ir vengrų kilmės hidrometeorologo Čerešo trobelėje.
Laukinės gamtos apsuptyje Čerešas vienas praleidžia žiemas, kad atliktų įvairius matavimus.
„Turtingesni keliautojai iki Putorano plynaukštės atskrenda sraigtasparniais, o mes pasiekėme taip. Teko gintis nuo uodų, saugotis meškų, nes ne kartą matėme jų šviežius pėdsakus.
Net išlįsdami iš palapinės gamtinių reikalų prispirti privalėjome iš pradžių panaudoti šiuos žvėris atbaidantį garsinį signalą. Juk ką gali žinoti – gal meška tavęs už palapinės tyko“, – šyptelėjo K.Juška.
Tiesa, keliautojų maisto meškos nelietė – gal tuo metu buvo sočios.
Pagalbos tokioje vietoje greitai nesulauksi. Palydoviniu telefonu išsiuntus pranešimą nebent sraigtasparnį gali išsikviesti, bet kada jis atskris ir ar iš viso atskris per dūmus – vienas Dievas težino.
O K.Juška susirgo – pakilo aukšta temperatūra. Čia jis pajuto vietinių gyventojų nuoširdumą – gydė pasitelkę liaudies medicinos žinias, girdė įvairiomis žolelių trauktinėmis.
Lašiniai – įpakuoti vakuume
Grįžus į Krasnojarską lietuvių keliai išsiskyrė. K.Juška liko gydytis, o R.Grigas išvyko į Krivliaką. Išlipęs iš garlaivio jis vietinių ėmė teirautis, kur galima apsistoti. Prisistatė tremtinių vaikas, kuris pakvietė į savo namus.
„Kai duris atidarė mano naujojo pažįstamo žmona, pasimečiau. Klausiau, ar nekils nepatogumų, o jis mane padrąsino: „Kokie nepatogumai? Tiesiog sėsime prie didesnio stalo.“
Iš Lietuvos R.Grigas vežėsi vakuume įpakuotų lašinių. Taip jis elgėsi baimindamasis patikros kertant sieną – nežinia ar pareigūnai neprikibs.
Taip įpakuoti lašiniai neskleidžia kvapo. Tačiau rusai muitininkai net netikrino kuprinių, kai paklausė, kur vyksta lietuviai. Išgirdę, kad į Putorano plynaukštę, jie tik tarė: „Su Dievu.“
Tais lašiniais jis ir pavaišino Krivliako gyventojus. Pasirodo, tai didžiausias skanėstas, o kartu ir valiuta. Vaišėmis buvo apkrautas visas stalas.
Lietuvių įvaizdis – puikus
Krivliakas – vienas didžiausių lietuvių tremties vietų. R.Grigui teko bendrauti su Antanu Jaskučiu, kuris buvo išvežtas aštuonerių metų. Iš Kaišiadorių krašto kilęs vyras lietuviškai nekalba.
A.Jaskutis pasakojo, kad su kaimynais eis į laidotuves, tad kartu ir aprodys kapines, kur palaidota daug lietuvių.
„Kai kurie kapai sutvarkyti, ant kitų auga aukšti medžiai. Lietuviai mėgdavo sodinti medelius, o dabar jie užaugo“, – pasakojo R.Grigas.
Jis ne tik su vietiniais tvarkė kapines, bet ir išfotografavo visą kaimą. Jo žodžiais, vaizdas sukrečiantis: netoli Gulago lageris, barakų liekanos, o šalia žaidžia vaikai, statydami smėlio pilis.
Vienas sutiktas rusas prisipažino, kad mokykloje mokėsi kartu su lietuviais. Ir čia pat padeklamavo eilėraščio pradžią: „Ėjo mergos karvių melžt ir sutiko jautį.“ R.Grigui teko jį pabaigti.
Tremtinių vaikai noriai bendravo su atvykėliais. Išskyrus vieną moterį, kuri svečių išsigando. Vietiniai pasakojo, kad ir jiems ji prisistato ruse.
„Lietuvių įvaizdis šiose Sibiro gyvenvietėse puikus. Tik iš Lietuvos aplankyti artimųjų kapų nedaug kas atvažiuoja“, – kalbėjo R.Grigas.
Keliautojai buvo prisisegę Lietuvos trispalves, dėl to sulaukė rusų karininko pagyrimo: „Jūs gerbiate vėliavą, vadinasi, ir šalį.“
K.Juška ir R.Grigas Sibire sutiko maskviečių porą, kurie, išsinuomoję automobilį, iš Kaliningrado persikėlė į Nidą.
Ši vietovė juos taip sužavėjo, kad jie per kelias dienas surengė ir iškėlė vestuves, o paskui leidosi į Sibirą, kad įveiktų Putoraną.
Maskviečiai taip pat prisisegė lietuviškas vėliavas ir kelionės metu su jomis nesiskyrė.
Moterys nori būti gražios
Anot K.Juškos, nuošaliose Sibiro gyvenvietėse nereikia vairuotojo pažymėjimo ar automobilio techninės apžiūros talono. Tiesiog sėdi ir važiuoji. Lietuvius nustebino ir kainos.
Plaukdami upėmis jie maitinosi tuo, ką vietiniai parduoda prieplaukose. Jie užauginę įvairiausių daržovių, prigaudę daugybę žuvies.
Vienoje gyvenvietėje lietuviai vos už 800 eurų nenusipirko dviejų kambarių buto. Tik ką su juo veikti.
„Moterys ir ten nori būti gražios. Nesvarbu, kad kaime tik 200 metrai betoninio šaligatvio – kaukši aukštakulniais. Segi jos ir trumpesnius sijonus, o kai niekas nemato, kojas tepa tepalu, nes uodai negailestingi“, – juokėsi K.Juška.
Abiems keliautojams Sibiro gūdumoje gyvenantys žmonės pasirodė labai kultūringi: „Tai atskiros bendruomenės, užsiimančios medžiokle, žvejyba. Mes daugiau rusiškai keikiamės nei jie. Kaimuose rusiško „mato“ tikrai negirdėti, nors filmuose kitaip rodo.“
