Nesutikome daugiau nė vienos turistų šeimos su vaikais, bet mūsų patirtis rodo, kad keliauti su mažaisiais Jordanijoje nėra sudėtinga. Tik būtina atsakingai parengti namų darbus.
Nakvynė Vadi Rume ir akimis neišmatuojamos dykumos platybės, įstabioji Petra, saulės įkaitinta Raudonoji jūra, al Karakas su virš miesto iškilusia didinga pilimi, antikinis Džarašas ir, žinoma, Negyvoji jūra, kurios sūrus vanduo toks šiltas, kad gali jame praleisti valandų valandas. Dviem keturmečiams buvę nebuvę, kad tai – dar viena diena ant kojų.
„Mama, o aš jau nusipelniau kiaušinio?“ – po eilinės išdaigos akimis blizgina Luknė. „Ne. Ne! Šiandien kiaušinį gausiu tik aš!“ – Matas erzina Luknę.
Tie šokoladiniai kiaušiniai su staigmena – žaisliuku viduje, buvo geriausia motyvacija vaikams „už gražų elgesį visą dieną“.
Tas elgesys gražus būdavo ne visą dieną, o nuolatiniai „draugiausiu – nedraugiausiu“ skambėdavo nuo ryto iki vakaro. Tačiau du keturmečiai kantriai ropštėsi uolomis, stačiais laiptais, zujo pirmyn atgal it įkirpti į uodegą ir nuovargiu nesiskundė.
Gal tik kartą kitą suniurzgė, kad skauda kojas, bet netrukus vėl žioplinėjo ir maklinėjo, žaidė slėpynių ar erzinosi.
Keliaujant Jordanijoje fizinės ištvermės reikia ir suaugusiajam, bet vaikai – įsitikinau tuo ne kartą ir per ankstesnes keliones su dukterimi – daug lengviau atlaiko sudėtingus žygius. Svarbiausia, kad užtektinai pailsėtų.
Mokosi net tolerancijos
Itin mėgstu keliauti ir šiuo klausimu esu nepalenkiama: duktė turi keliauti drauge. Man nesuprantami aiškinimai, kad keturmetė ateityje neprisimins kelionės. Tai kas? Tačiau keliaudama ji įgyja naujos patirties, mokosi pažinti pasaulį ir net pakantumo:„Mama! Pabaisa!“ – atlekia rėkdama, išvydusi juoda burka vilkinčią moterį, o aš kantriai aiškinu, kad negalima taip kalbėti apie žmones, nes musulmoniškoje Jordanijoje įprasta rengiantis uždengti visą veidą, paliekant tik plyšelius akims.
Tik kartą, kai dukteriai buvo pusmetis, rinkomės kelionės paketą „viskas įskaičiuota“, o šiaip keliones planuoju pati, turėdama galvoje, kad keliaujant būtina pagalvoti ir apie vaiko pramogas.
Kai pernai Italijoje grožėjomės įspūdinga panorama, o trimetė duktė ridinėjo akmenukus, visai nekreipdama dėmesio į nuo kalno atsiveriantį vaizdą, supratau, kad vaikai kitaip suvokia atostogas. Tad dabar kelionės planuose visada – ir laikas, skirtas dukters, o ne mūsų norams. Ne visur yra žaidimų aikštelių, tačiau vaikai ir patys susigalvoja žaidimų, svarbu, kad nereikėtų lėkti bėgti paskui turistaujančius tėvus.
Maistas – iš beduino lėkštės
Jordanijoje pradėjome nuo nakvynės Mozės vadėje (Wadi Musa) šalia archeologinės Petros – bene didžiausios šalies įžymybės. Dar tą patį vakarą pakeitėme kelionės planus ir nusprendėme ryte į Petrą nevažiuoti, kelioms dienoms atidėdami šį apsilankymą.
Po vėlyvų pusryčių vienoje Mozės vadės kavinių, pasibastėme po Petros apylinkes, palandžiojome po olas, o vaikai krykštaudami dėkojo: „Ačiū, kad atvežėte į tokią šaunią vietą!“ Vakarop patraukėme Vadi Rumo dykumos link.
Pakeliui pradėjau zysti, kad labai noriu arabiškos kavos su kardamonu, apie kurios skonį buvau tiek prisiklausiusi, bet per parą Jordanijoje taip ir neparagavau – pusryčiaujant tokios nesiūlė. Likus maždaug septyniems kilometrams iki Vadi Rumo lankytojų centro šalikelėje išvydome vienišą namuką, ant kurio baltos tvoros kvietė užrašas „Coffee“.
Puikiai angliškai kalbantis beduinas netrukus atnešė garuojančios kavos ir ledinio vandens bei pasiūlė nepatingėti pereiti kelią, kurio kitoje pusėje stovi nebevažiuojantis traukinys. Šiame kadaise buvo filmuojamas septyniais „Oskarais“ įvertintas legendinis Holivudo filmas „Arabijos Lorensas“.
Grįždami kavos ten stabtelėjome dar kartą. Beduinas tąsyk buvo išvykęs paimti sūnaus į mokyklą – kavinėje šeimininkavo tik jo maždaug septynmetė duktė, pasišovusi pati išvirti mums kavos. Grįžęs tėvas dėl to kiek nustebo, bet netrukus jau kvietė vaikus pietų. Pasiūlymo užkąsti drauge atsisakėme, nors beduino duktė vis tiek mums nešiojo tėvo troškinyje mirkytą pitą.
Nepamirštama nakvynė dykumoje
Akmenuota uolomis nusagstyta Vadi Rumo dykuma – vienas didžiausių turistų traukos objektų Jordanijoje. Dar tik planuojant kelionę po šią Vidurinių Rytų šalį, bendrakeleivius teko įkalbinėti bent nakčiai apsistoti beduinų stovykloje dykumoje.
„Jūs galėsite nakvoti palapinėje, o mes su vaikais važiuosime į viešbutį“, – dar nusišaipė. Bet vėliau padėkojo už šią patirtį, kuri per kelionę buvo viena įdomiausių.
Palapinėse telpa po kelias lovas, patogu stovėti visu ūgiu, atskirose patalpose įrengti tualetai ir dušai, yra valgykla. Saulei leidžiantis stovykloje ant patiesalų sutūpę beduinai kviečia saldžios arbatos, o ją gurkšnojant akys klaidžioja po neišmatuojamus tolius.
Beduinas su „Toyota“ visureigiu pasitinka dykumos prieigose, kur miestelio stovėjimo aikštelėje dauguma turistų palieka išnuomotus automobilius. Mes nuomavomės keturiais ratais varomą „Chevrolet TrailBlazer“, tad į dykumą su visa manta nuvairavome patys.
Iš automobilio stryktelėję vaikai iškart puolė žarstyti akmenukus ir smėlį, vaikytis vienas kitą ir kitaip kvailioti.
Vakarienė prasidėjo nuo savotiško ritualo – maisto kasimo iš žemės. Į karštą smėlį ant kaitrių žarijų kelios valandos iki vakarienės buvo įkastas uždaras metalinis indas su bulvėmis ir vištiena.
„Skanesnių bulvių ir vištienos nesu valgiusi“, – patikino bendrakeleivė ir liko tik jai pritarti – maisto skonis buvo išties išskirtinis. Net duktė, šiaip jau raukanti nosį, kad mėsos nenori, šlamštė taip, kad net ausys linko.
Po sočių pusryčių sutūpėme į beduino „Toyota“ pikapo galą ir leidomės į žygį po dykumą, kuris prasidėjo kopimu į raudono smėlio kopą, nuo kurios atsiveria įspūdingi vaizdai. Tie įspūdingi vaizdai keitė vienas kitą – kiekvienas buvo vertas atviruko: uolos, olos, natūralūs gamtos suformuoti tiltai tarp uolų, kanjonai.
Ne visur buvo saugu ir drąsu lipti su dviem vietoje nestygstančiais keturmečiais, bet aš nesijaučiau daug praradusi likdama uolos papėdėje, nes paniškai bijau aukščio.
Vaikai zujo po įkaitusį smėlį, glostė kupranugarius ir net įsidrąsino vienam užlipti ant kupros, kad įsiamžintų įspūdingai nuotraukai už 2 dinarus (2,6 eur.). Petroje pasidaryti tokią nuotrauką siūlė jau už penkiskart didesnę kainą.
Mūsų „Toyota“ vairuotojas nebuvo itin šnekus, bet pakeliui spėjo pasipasakoti, kad turi 31 brolį ir seserį, kurių jo tėvas susilaukė su trimis žmonomis. Dar ilgai galvose virškinome šią informaciją.
Keturios valandos klajojant pralėkė akimirksniu ir atsisveikinti su dykuma buvo šiek tiek graudu.
Mėnulio slėniu dar vadinama Vadi Rumo dykuma traukia ne tik viso pasaulio turistus – ją jau seniai atrado filmų kūrėjai.
O „Arabijos Lorensas“ čia buvo ne tik filmuojamas: filmo herojaus Lorenso prototipas Thomas Edwardas Lawrence'as – britų keliautojas, archeologas ir karo veikėjas išties kurį laiką gyveno dykumos olose. Jo laikinasis būstas buvo paskutinė mūsų stotelė dykumoje prieš kelionę toliau.
Vaikai vežiojami net narve
Po beveik paros Vadi Rume vakarėjant pasiekėme al Akabą – uostą prie Raudonosios jūros. Ten suplanavome keturių naktų nakvynę. Priešingai nei, matyt, dauguma turistų, Jordanijoje nepirkome išankstinio mokėjimo kortelės vietos skambučiams ir internetui, bet visą kelionę jos mums ir neprireikė – jei reikėdavo paskambinti, vietiniai paslaugiai paskambindavo savo telefonu.
Taip nutiko ir al Akaboje, kai atvykę į viešbutį, neradome, kas mus priimtų. Dauguma jordaniečių puikiai kalba angliškai – net senyva moteris prie parduotuvės al Akaboje suprato, ko norime ir surinko viešbučio administratoriaus numerį.
Šis atėjo po kelių minučių, parodė mūsų apartamentus ir pasišovė palydėti iki, jo teigimu, geriausios vietos pavalgyti al Akaboje. „Al Shami“ restorano maistas išties puikus, svečiai pasitinkami „komplimentais“ – didžiule įstabaus skonio užtepėlių ir humuso lėkšte bei raugintomis daržovėmis, o ir kainos džiugina.
Restorano prieigose sutikome lietuvių porą, kurie, užmiestyje užsisakę povandeninio nardymo kursus pas vietos lietuvę Rūtą, taip pat buvo nukreipti į „Al Shami“.
Tokie netikėti susitikimai svečioje šalyje su tautiečiais ne tik pradžiugina, bet ir pažeria naudingų patarimų: mes papasakojome apie dykumą, jie mums – apie Petrą, kurioje jau lankėsi.
Al Akaba – vienintelis Jordanijos pajūrio miestas. Prie Akabos įlankos įsikūręs uostas yra mažų mokesčių karalystė, todėl daugelį prekių ten galima įsigyti vadinamosiomis „duty-free“, kitaip tariant, kainomis be muito.
Raudonosios jūros viešą paplūdimį pačioje al Akaboje mėgsta vietiniai, todėl ten nuolat tiršta žmonių. Basomis geriau nevaikščioti, nes purviname smėlyje mėtosi ne tik šiukšlės, bet ir butelių šukės.
Šalia al Akabos centro esančioje Aila oazėje išsirikiavę prabangūs viešbučiai, biurai ir restoranai, o poilsis ten yra ne ką prastesnis nei Egipto pajūrio geriausiuose viešbučiuose. Bet ir kainuoja tai gerokai daugiau nei gyvenimas al Akabos centre.
Keliolika kilometrų už al Akabos – nuošalesni paplūdimiai ir nardymo centrai. Nors kelionių giduose tie paplūdimiai vadinami puikiais, juose, kaip ir visur Jordanijoje, pilna šiukšlių. Nieko keista, nes šiukšlinti šioje šalyje įprasta. Net aiktelėjome, kai per priekyje važiuojančio autobuso langą išlėkė maišas su šiukšlėmis – vietiniai taip šiukšlių atsikrato dažnai.
Nuolat žiopčiojome matydami ir tai, kaip jordaniečiai keliauja su vaikais. Per visą kelionę Jordanijoje buvome vieninteliai savo vaikus vežioję specialiose automobilio kėdutėse – jas atsiskraidinome iš Lietuvos. Gausios jordaniečių šeimos keliauja nepaisydamos saugumo – net mažamečiai neprisegti sėdi ant priekinės automobilio sėdynės.
Labiausiai pribloškė vaizdas, kai pamatėme, kad būrys vaikų išlipo iš pikape sumontuoto narvo.
Kelios atostogų dienos al Akaboje buvo labiau skirtos vaikams, nors vartytis prie Raudonosios jūros, kaip buvome suplanavę, ir nepavykdavo – dieną įkaisdavo iki 42 laipsnių, tad, baimindamiesi piktos saulės, į paplūdimį traukdavome vakarop. Bet niekur neskubėjome, tad keturmečiai padaužos turėjo pakankamai laiko savo žaidimams.
Per Petrą – dainuodami
Po poilsio al Akaboje nutarėme aplankyti Petrą. Šios kelionės dalies baiminausi labiausiai. Nabatėjų sostinė Petra yra viena garsiausių archeologinių vietų pasaulyje ir didžiausias turistų traukos objektas Jordanijoje.
Tiksliai nežinoma, kada Petra pastatyta, bet miestas suklestėjo I amžiuje prieš Kristų kaip Nabatėjos imperijos sostinė, prekiaudamas smilkalais, mira ir prieskoniais. Vėliau miestas klestėjo ir kaip Romos imperijos dalis, kol didžiąją Petros dalį sunaikino žemės drebėjimas.
Apleistame mieste vėliau apsigyveno vietos beduinai, kurie ir dabar yra pagrindiniai Petros šeimininkai – nors čia nebegyvena, aktyviai siūlo savo paslaugas: prekiauja suvenyrais ir vandeniu, dirba gidais, įtikinėja per istorinį miestą keliauti asilais ar kupranugariais, arklių ar asilų traukiamais vienkinkiais vežimais.
Rožinės ir raudonos spalvų miestas Petra užburia įspūdingais uolose iškirstais nekropoliais (senovinėmis laidojimo vietomis), kurių bene žymiausias – Al Khazna arba vadinamasis Iždas. Savo didybe stebina vienuolynas, yra teatras, kuriame telpa 4 tūkst. žiūrovų, o akys nepaliauja klaidžioti ir gėrėtis kadaise įspūdingo miesto liekanomis.
Erdvės Petroje didžiulės, o vien pagrindinis ir vadinamasis lengvas maršrutas, neišklystant iš kelio, trunka 8 kilometrus. Kiekvienas nusukimas į šoną – ne tik papildomas atstumas, bet ir gausybė laiptelių aukštyn žemyn, įspūdingos nuotraukos iš viršaus – dar vienas varginantis kopimas.
Su vaikais neplanavome sunkių maršrutų Petroje, bet ketinome prie jos būti apie 6 ryto – tada miestas atveria vartus turistams. Tačiau al Akaboje sutikta lietuvių pora mus paprotino, kad neverta keltis taip anksti – beduinas pas kurį jie nakvojo, perspėjo, kad auštant į Petrą suguža pagrindinis turistų srautas, tad jokio malonumo stumdytis alkūnėmis vaikštinėjant po istorinį miestą.
Juolab kad nemažai kelio Petroje yra pavėsyje, o kaitrios saulės bet kuriuo atveju nepavyktų išvengti.
Tad prie Petros atvykome apie 10 ryto. Su vaikais nutarėme įveikti tik ruožą nuo galutinio miesto taško vienuolyno iki Iždo ir Siko tarpekliu grįžti prie prieigose palikto automobilio.
Paprastai turistai Petrą pereina dukart – Siko tarpekliu pasiekia Iždą, aplanko kitus miesto objektus, kol galiausiai prieina vienuolyną ir grįžta atgal.
Su beduinu sutarėme, kad jis savo „Toyota“ už 39 eurus mus nuveš iki vienuolyno prieigų. Ši kelionė – dar viena įspūdinga patirtis. Pietų Amerikoje esu įveikusi dalį Dakaro ralio trasos, tad galiu patikinti: akmenuota trasa iki Petros vienuolyno vietomis buvo net ekstremalesnė.
Tiesa, iki vienuolyno teko dar valandą pėdinti savo kojomis – laiptais kilti aukštyn, slinkti per slidžias uolas, saugotis bedugnių. Tačiau vaikams šis sunkiausias ruožas buvo bene smagiausias – Luknė jį praėjo traukdama savos kūrybos dainas, o Matas – lyg beždžioniukas karstydamasis uolomis.
„Vaikai – šios dienos mano herojai“, – stebėdama, kaip du keturmečiai šokinėja nuo laiptų uolose, ištarė viena rusė. Ten ir suaugusiajam svarbu būti atidžiam, kad nepaslystų.
„Gal norėtumėte ferario?“ – pašmaikštavo beduinas, rodydamas į pailsusį savo asilą. Tokių pasiūlymų per pasivaikščiojimą Petroje išgirdome gal šimtą, bet nesusigundėme.
Matas, lyg fotomodelis, ieškojo vis naujos šaunios vietos nusifotografuoti, Luknė apdainavo viską, ką mato aplinkui, o Siko tarpeklyje – paskutiniame šio pasivaikščiojimo ruože – tarsi įgijo antrą kvėpavimą ir zujo pirmyn atgal, įveikdama gal dukart daugiau nei tėvai.
„Lukne, žiūrėk, kur bėgi – vėl vos į žmones neatsitrenkei“, – dukterį sudraudė vyras. „Tėti, aš ne bėgu, o skrendu“, – atkirto nenuorama.
Lengvąjį Petros maršrutą su stabtelėjimais nusifotografuoti įveikėme per 4 valandas.
Iš Petros patraukėme į al Karaką, kaimelyje pakeliui stabtelėdami ledų ir vandens – kainos maloniai nustebino, nes sumokėjome penkiskart mažiau nei mokėdavome mieste.
Žmonės šilti ir svetingi
Kryžininkų (kryžiaus karų Viduriniuose Rytuose dalyvių) pilis al Karake – didžiausia miesto įžymybė.
Apžiūrėti šios pilies atvyksta palyginti nedaug turistų, nes ji nublanksta prieš Vadi Rumą, Petrą ar antikinį Džarašą, tad al Karake patys jautėmės žvaigždėmis: vietiniai su mumis sveikinosi, mojo pravažiuodami.
„Jaučiuosi lyg zoologijos sode“, – prisipažino prie tokio dėmesio nepratusi bendrakeleivė.
Kryžininkų laikais al Karako pilis buvo viena didžiausių visame regione. Vėliau ji buvo sugriauta, bet visiškai taip ir neatstatyta. Dabar nuo pilies bokštų atsiveria įspūdinga šiuolaikinio miesto panorama.
Iš al Karako Negyvosios jūros pakrante patraukėme Madabos link. Šį miestą centrinėje Jordanijoje paskutinėms trims naktims pasirinkome dėl jo strateginės vietos: į vieną pusę netoli Negyvoji jūra, į kitą – Amanas ir Džarašas, vos keliasdešimt kilometrų greitkeliu ir iki oro uosto.
Negyvoji jūra išties yra ežeras, nes neturi susisiekimo su vandenynu. Juokaujama, kad joje veisiasi tik dviejų rūšių gyvi organizmai – bakterijos ir turistai.
Nesu tikra kaip dėl bakterijų, bet turistų Negyvosios jūros pakrantėje Jordanijoje pravažiuodami beveik nematėme, nes šioje šalyje labai mažai maudynėms tinkamų paplūdimių. Dauguma jų privatūs ir jei negyveni pakrantę turinčiame viešbutyje, už įėjimą į paplūdimį turi pakloti bent 20 eurų.
Dar Lietuvoje parengėme namų darbus, tad radome viešą paplūdimį, šalia kurio – krioklys, druskai po maudynių Negyvojoje jūroje nusiprausti.
Pakeliui į Madabą tik stabtelėjome nufotografuoti įspūdingai atrodančios jūros – vos pravėrus automobilio duris tvokstelėjo gniuždantis karštis ir į vidų priskrido musių. Šių erzinančių vabzdžių prie Negyvosios jūros yra neįtikėtinai daug. 44 laipsnių karštis rugsėjo pabaigoje buvo didžiausias, kurį užfiksavome per kelionę Jordanijoje.
Serpantinais kylant Madabos link karštis mažėjo – vakarodami viešbučio terasoje ant stogo pirmąkart per viešnagę vilkomės ir drabužius ilgomis rankovėmis.
Nors Madaba turi keletą turistams įdomių objektų, įdomiausi vis dėlto yra kitur. Tad pasivaikščiojimą po Madabą atidėjome skrydžio dienai ir pirmiausia patraukėme į Džarašą už maždaug 80 km.
Pakeliui vėl pradėjau zysti kavos, tad stabtelėjome kioskelį primenančioje kavinėje šalikelėje. „Kiek turėčiau mokėti?“ – užsisakiusi du kavos ir sulčių, paklausiau besišypsančio jordaniečio. „Jokių pinigų! Sveiki atvykę!“ – nustebino kavinės šeimininkas.
Ne turistiniuose objektuose Jordanijos žmonės šilti ir svetingi, tad verta kavą gerti pakelės kavinėse, apsipirkti kaimų parduotuvėse – ne tik dėl to, kad ten pigiau, bet labiausiai todėl, kad pokalbiai su vietiniais smarkiai praturtina. O, pavyzdžiui, Petroje nuolat girdi, kad ten nemokamai – tik žiūrėti. Visa kita kainuoja.
Džarašas – vienas geriausiai pasaulyje išlikusių graikų-romėnų miestų. Jame gausu antikinių šventyklų, yra įspūdingas amfiteatras, grįstų prospektų šalikelėse rikiuojasi kolonos.
Į miestą žengiama pro imperatoriaus Adriano garbei pastatytą Triumfo arką. Už jos – hipodromas, talpindavęs 15 tūkstančių vadeliotojų varžybų žiūrovų.
56 joninės kolonos supa miesto aikštę, iš kurios galima patekti į Dzeuso šventyklą.
Toliau – akmenimis grįstas pagrindinis Džarašo prospektas, dar vadinamas kolonų gatve. Aukščiau miesto esanti Artemidės šventykla buvo skirta miesto deivei globėjai.
Džaraše įspūdžių gausu ir vaikams, kurie netrukdomi gali karstytis kadaise įspūdingo miesto griuvėsiais, žaisti slėpynių ar prisėsti ant antikinio miesto laiptų, kaip patys sako, „dar vienai šauniai nuotraukai“.
Vanduo priminė aliejų
Prie Negyvosios jūros išsirengėme sekmadienį – pirmąją darbo savaitės dieną, nes savaitgalis Jordanijoje yra penktadienis ir šeštadienis. Tai buvo puikus sprendimas, nes pravažiuodami per išeigines matėme, kad Negyvosios jūros prieigos prie mūsų žinomo viešo paplūdimio apstatytos automobiliais, o sekmadienį jūroje maudėmės vieni.
Pasistatę automobilį šalikelėje dar šnektelėjome su kioskelį ten turinčiu vietiniu. Šalia jo kiosko – ir dušas, kuriame galima nemokamai nusiprausti po maudynių druskingoje Negyvojoje jūroje. Tačiau leidžiantis jūros link iškart pastebėjome du natūralius gėlo vandens šaltinius.
Negyvoji jūra – visiškai kitoks vandens telkinys nei iki šiol man teko maudytis. Vanduo jame primena aliejų ir iš tiesų toks šiltas, kaip pravėsusi arbata – į jūrą įbridau nė nestabtelėjusi.
Dėl didelio druskingumo jūroje galima plūduriuoti, tačiau vis dėlto reikia mokėti tai daryti – vaikai neprilaikomi plūduriuoti negalėjo, nes dar nežino, kaip laikytis ant vandens.
Maudytis Negyvojoje jūroje reikėtų atsargiai – kai išsidirbinėdama dėl įdomesnės nuotraukos su žurnalu panirau, sūrus vanduo pradėjo graužti akis ir nosį, tad patartina su savimi turėti šiek tiek gėlo vandens iškart nusiprausti.
Jordanija – viena tų šalių, kur kelionių troškulį gali numalšinti skirtingų pomėgių turistai: vieniems užteks poilsio prie Negyvosios jūros, kiti po kelias paras praleidžia Vadi Rume, stebėdami, kaip, priklausomai nuo paros laiko, keičiasi dykumos spalvos, dar kitus užburia vienas iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų Petra.
Kur dar dykumos pilys ar Danos gamtos draustinis, į kurį su vaikais keliauti jau būtų per daug pavojinga. Draugiški vietiniai, skanus maistas, įspūdingas istorinis palikimas ir gamta – net kelių dienų Jordanijoje užtenka galvai pravėdinti. Bet ir dešimties parų kelionė pralėkė per greitai – du keturmečiai nenuoramos namo grįžti irgi dar nenorėjo.
Maisto kainos nesikandžioja
Nors rengdamasi kelionei į Jordaniją buvau daug skaičiusi apie tai, kad tai – brangi šalis keliauti, vis dėlto kainos ten nėra pribloškiančios.
Tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus yra gana pigūs (vasario pabaigoje rugsėjo pabaigai pirkti trys bilietai su pirmenybiniu įlaipinimu kainavo 238 eurus).
Nemažai kainuoja ir vadinamasis Jordanijos pasas („Jordan Pass“), į kurį įskaičiuota šalies vizos kaina. Su šiuo pasu galima nemokamai patekti į visus svarbiausius turistinius objektus – Vadi Rumo dykumą, Petrą, Džarašą.
Jordanijos pasas su vienkartiniu įėjimu į Petrą (kaina priklauso nuo to, kiek kartų norima patekti į šį istorinį miestą) kainavo 90 eurų suaugusiajam. Vaikai iki 12 metų į turistinius objektus įleidžiami nemokamai, tad jiems pirkome tik vizas oro uoste (po 51 eurą kiekvienam).
Pirkti Jordanijos pasą apsimoka, nes, pavyzdžiui, vien bilietas į Petrą atskirai kainuotų mažiausiai 64 eurus. Beje, jei į Petrą atvykstama tą pačią dieną kaip ir į Jordaniją, toks bilietas kainuoja 116 eurų – Jordanijos valdžia taip slopina vienadienių turistų, pavyzdžiui, iš kaimyninio Izraelio entuziazmą, nes nori skatinti turizmą savo šalyje.
Už 4 valandų pažintinę kelionę po Vadi Rumo dykumą beduinui sumokėjome 90 eur.
Septynviečio visureigio nuoma 11 dienų (prisidėjo ir išskridimo diena, nes skrydis buvo vėlai, tad ir šiai dienai nuomavomės automobilį) su visišku draudimu atsiėjo 735 eurus. Kaip paaiškėjo jau Jordanijoje, tas draudimas – irgi ne visiškas: reikėtų palikti 600 eurų užstatą, kuris būtų nuskaičiuotas net už menkiausią įbrėžimą.
Dar vienas – jau tikrai visiškas draudimas mums kainavo papildomus 230 eurų.
A95 markės benzinas Jordanijoje kainuoja apie 1,3 eur, dyzelinas – apie 0,76 eur. už litrą.
Tačiau sutaupėme viešbučiams: nakvynė Jordanijoje kainavo vidutiniškai 25 eurus parai. Vadi Rume už nakvynės kainą gavome vakarienę ir pusryčius, Madaboje – pusryčius.
Valgyti kavinėse Jordanijoje pakankamai pigu: itin soti vakarienė su 4 rūšių salotomis, karštais mėsos patiekalais, natūraliomis vaisių sultimis keturiems suaugusiesiems ir dviem vaikams vidutiniškai kainavo apie 40 eurų. Porcijos visur didelės, tad dalijantis galima pavalgyti ir pigiau.
Litras vandens nedidelėse parduotuvėse kainuoja nuo 0,65 iki 1,3 eur. Bet prekybos centre Akaboje 1,3 eur. mokėjome už 6 tokių vandens butelių pakuotę.
Atsiskaityti kortele Jordanijoje galima retai. Kortelę priima oro uoste ir didieji prekybos centrai, tačiau mažose parduotuvėse ir kavinėse dažniausiai pageidauja grynųjų. Mums nepavyko išsiimti grynųjų nė viename bankomate, bet dėl valiutos keitimo didelių bėdų nekilo (prastesniu kursu galima išsikeisti ir kiekviename viešbutyje).
Patartina atsisiųsti navigaciją
Nors navigaciją automobilių nuomos bendrovė mums davė nemokamai, kartais net geriau veikė dar Lietuvoje parsisiųsta navigacija, kuriai nereikia interneto ryšio.
Keliautojai internete rekomenduoja atsisiųsti maps.me navigaciją, tačiau mums geriau veikė google.maps – į šią navigaciją lengviau suvesti koordinates, bet žemėlapių atsisiuntimas nėra lengva užduotis. maps.me tai padaryti lengviau.
Jordanijoje prie Negyvosios jūros rinkomės paplūdimį, kurio koordinatės – 31º35'50.11''N 35º33'34.87''E
Prie šio paplūdimio yra gėlo vandens krioklys druskingam vandeniui nusiprausti.
