Dieną prieš skrydį sugedo A.Tapino telefonas, o skubiai įsigytas naujasis iškrėtė pokštą. Toks įvykis padiktavo naują įrašą instagrame, kurį žurnalistas pradėjo sakiniu: „Skaitant juoktis griežtai draudžiama.“
„Dažniausiai viešai aprašinėju tai, kas man nesiseka, – juk tai smagiau skaityti. Kam įdomu, kokia graži saulė ir jūra? Daug įdomesnės dramatiškos istorijos.
Taigi, mano nuomone, aš nusistačiau žadintuvą, o, telefono nuomone, – ne.
Tai nebuvo skrydis į Londoną ar į kitą gero susisiekimo kryptį.
Vėliau, pradėjęs ieškoti lėktuvo bilietų į Atėnus tą pačią dieną, nelabai apsidžiaugiau kainomis, bet pavyko rasti skrydį per Helsinkį. Esu kadaise ir pasą palikęs. Nuotykiai patys mane susiranda, bet patys ir išsisprendžia“, – optimistiškai nusiteikęs kalbėjo A.Tapinas.
Tačiau keltu iš Atėnų į Siro salą atplaukusio žurnalisto mintys nenutolo nuo namų. Per visus bilietų keitimus ir skubėjimą Andrius susivokė namuose palikęs akinius.
„Tai buvo įtemptesnis momentas nei pramiegotas skrydis. Palikau ir akinius, ir kontaktinius lęšius. Buvau su vienkartinių pora, kurią jau turėjau išsiimti. Mano regėjimo minusas tikrai didelis, tad pagalvojau, jog tikriausiai reikės samdytis kokį nors graiką, kad mane vedžiotų ir pasakotų viską, ką mato“, – juokavo Andrius.
Susiradęs vietiniams skirtą optiką, kurioje niekas nekalba angliškai, jis bandė susikalbėti įvairiais gestais ir pasitelkęs „Google“ vertėją. Praradęs viltį būti suprastas A.Tapinas staiga išvydo pardavėjui už nugaros padėtą paskutinę dėžutę jam taip reikalingų kontaktinių lęšių. Ir atostogos prasidėjo.
„Visi dalykai išsisprendžia nestresuojant, ypač kai keliauji Europoje. Jei ką pamesi – nusipirksi. Jeigu keliauji po Pietų Amerikos džiungles, tada tikrai yra ko sunerimti“, – šypsojosi keliautojas.
Per dešimt dienų Andrius aplankė keturias Graikijos salas – Siro, Mikono, Paro ir Antiparo. Pakeliauti po jas buvo senas žurnalisto noras.
„Reikėtų atskirti dvi skirtingas keliones – po pačią Graikiją ir jos salas, kurias labai romantizavau.
Buvau apie jas prisiskaitęs knygose, pažiūrėjęs filmą „Mamma Mia!“, kurio visas veiksmas vyksta saloje.
Įspūdis geresnis, nei tikėjausi. Būna taip, kad labai daug tikiesi iš kelionės ir ja nusivili. O šiuo atveju viskas pranoko lūkesčius – kelionė po Europą buvo labai gera“, – pasakojo Andrius.
Planas neprisirišti prie vienos salos ir per atostogas patirti kuo įvairesnių įspūdžių išsipildė.
Buvo visko – nuo kultūros paveldo apžiūrėjimo iki siautulingų vakarėlių.
„Yra sala, kur labai mažai turistų ir ten atostogauja tik patys graikai. Yra sala, kurioje vyrauja religinis turizmas. Žymiausia – Mikono sala, kuri konkuruoja su kiečiausia vakarėlių sala Ibisa.
Ten linksmybės niekada nesibaigia, kas antros durys veda į barą, klubą, o iš ten – į paplūdimį, kuriame vakarėliai prasideda ankstų vakarą ir baigiasi tik paryčiais“, – įspūdžiais dalijosi Andrius.
Vis dėlto žurnalistą nustebino, kad Mikono saloje atostogauja šeimos su vaikais. Anot jo, ši vieta nėra pritaikyta šeiminiam poilsiui.
„Tam puikiai tinka Siro sala, kurioje gali bristi į jūrą ir ji negilėja. Tai labai saugu su mažaisiais. O ką su vaikais daryti vakarėlių saloje? Nežinau. Gyvenau šalia jūros, ir ten buvo du barai. Juose vieną vakarą buvo švenčiamos vestuvės, tad ir aš jose dalyvavau, nes kitų variantų nebuvo. Ir nereikia dėl to sukti galvos.
Juk pats pasirenki – arba ieškai, kur apsistoti nuošaliau, arba priimi tą triukšmą kaip dalį nuotykio“, – pasakojo jis.
Kelionės maršrutą A.Tapinas dėliojosi pats, be kelionių organizatorių ar agentūros pagalbos. Planavimas nebuvo sudėtingas: pirmiausia skrydis į Atėnus, o vėliau keltu persikelti į salas.
„Tik bilietus reikia įsigyti iš anksto, nes vėliau jie labai brangsta. Pavyzdžiui, į Paro salą skrydis lėktuvu į abi puses kainuoja 200 eurų – tai sąlyginai brangu. Kitas variantas – keliauti keltais.
Atėnuose yra du uostai – Pirėjas ir Rafina. Pastarasis vos apie 20 minučių nutolęs nuo oro uosto, tad jei neturi plano pamatyti Atėnų Akropolį, atskridus galima iškart sėsti į autobusą ar taksi ir netrukus keltu išplaukti į salas. Aš taip ir dėliojausi atostogas – apsukau keturių salų ratą“, – sakė jis.
Tai buvo pirma Andriaus poilsinė kelionė, į kurią leidosi vienas. Ir kompanijos jam tikrai netrūko.
„Kadangi darbe nuolat reikia bendrauti, tas atsisėdimas ar pagulėjimas paplūdimyje su knyga labai geras. Be to, Mikono saloje susiradau kompaniją lietuvių, su jais pabendravau, nuėjome kartu į klubą. Jei tik yra poreikis, tikrai nesunkiai galima susirasti draugų“, – šypsojosi A.Tapinas.
Visiems rūpimas klausimas – kiekgi tokioms atostogoms kišenėje reikia turėti pinigų?
„Viskas priklauso nuo poreikių. Pare gyvenau miesto pakraštyje įsikūrusiame viešbutyje, kuriame yra baseinas ir viskas, ko tik gali prireikti. O miesto pakraštys reiškia, kad iki paplūdimio reikia eiti penkias minutes, – tai ne pirmoji linija, dėl to ir mokėjau tris kartus pigiau.
Paplanavus iš anksto pirmyn ir atgal į Atėnus skrydis kainuos šimtą eurų. Susisiekimas keltais tarp salų – 150 eurų, naktis tvarkingame viešbutyje – 50–60 eurų, bet yra kompanijoms skirtų vilų, kurios gali atsieiti kur kas pigiau.
Maisto kainos – lietuviškos. Sočiai įmanoma pavalgyti už 8–9 eurus, be to, yra dar pigesnių gatvės maisto krautuvėlių.
Neseniai kilo skandalas, kai turistai restorane už tris aštuonkojus sumokėjo 800 eurų. Taip, galima ir tiek sumokėti.
Svarbiausia vykstant į keliones gerai pasiruošti ir viską susidėlioti“, – patikino Andrius.
Nors skaičiavo pinigus, brangioji Mikono sala vis tiek mokėjo iš jo traukti grynuosius.
„Už du gultus ir skėtį prie jūros gali sumokėti 20 eurų. O gultas labai patogus – su staliuku, mygtuku, kurį paspaudus ateina padavėjas, vilkintis baltais marškiniais. Esu ne kartą sumokėjęs pinigus ir nesuprasdavau, už ką. O čia aiškiai supratau“, – šypsojosi vyras.
Tikslas buvo vienas – pailsėti ir įsikrauti jau išsikrovusią bateriją.
„Laidos sezonas buvo labai ilgas, jų nufilmavome daug. Prieš atostogas mano organizmo baterijoje buvo likę du procentai.
Per šią kelionę pasikroviau, bet ne iki šimto. Turėjau per mažai laiko, kad visiškai įsikraučiau, bet, manau, gerai susiplanavus bus galima ją įkrauti ir Lietuvoje“, – sakė jis.
Andrius Tapinas rekomenduoja:
* Siro saloje – pusantros valandos trunkantį žygį pėsčiomis. Jo metu pakyli į kalną, po to aštriu skardžiu nusileidi prie pat jūros. „Ten yra tokia paslėpta įlankėlė, į kurią galima tik atplaukti. Joje yra urvas, o tame urve – bažnyčia, kuri laikoma viena iš dvidešimties gražiausių koplyčių pasaulyje. Iš tikrųjų ji labai įspūdinga“, – sako Andrius.
* Smagu pasiklysti. „Tiek Mikono, tiek Paro saloje gatvelės labai klaidžios. Vakarop vaikštai, susisuka galva ir nieko nebesupranti“, – juokiasi žurnalistas.
* Aplankyti šalia Mikono salos įsikūrusią Delo salą. „Ji negyvenama, bet ten išlikę antikinio miesto griuvėsiai. Tai tarsi archeologijos paminklas“, – pataria vyras.
* Milo sala. „Nebuvau, bet ten verta nuvykti, nes toje vietoje atrasta žymioji Milo Venera“, – patikina jis.
* Antiparo saloje išsinuomoti automobilį arba keturratį ir per dieną apvažiuoti visą salą.
