Prie šio penketo dar priskiriamos Okinavos (Japonija), Sardinijos (Italija) salos, Nikojos (Kosta Rika) pusiasalis ir Loma Lindos (Kalifornija, JAV) regionas, rašo žurnalas „Stilius“.
Terminą „mėlynoji zona“ sugalvojo Amerikos tyrinėtojas ir rašytojas Danas Buettneris. Jis 2005-aisiais žurnale „National Geographic“ išspausdino straipsnį „Ilgaamžiškumo paslaptys“.
Surengęs keletą ekspedicijų į šias unikalias vietas D.Buettneris išanalizavo ilgaamžių įpročius, mitybą ir gyvenimo principus.
Šis žurnalo „National Geographic“ numeris tapo bestseleriu ir pagerino visus pardavimo rekordus. Nuo to laiko į mažą Graikijos salą plūsta tyrėjai iš viso pasaulio bandydami išsiaiškinti, kodėl trečdalis Ikarijos salos gyventojų peržengia 90 metų ribą?
„Kodėl taip ilgai gyvename? Tiesiog užmirštame numirti!“ – sąmojingai šį fenomeną paaiškino viena 101 metų gimtadienį atšventusi Ikarijos gyventoja.
Ilgaamžiškumą lemia ne tik ekologija, dieta ir nuostabus klimatas. Svarbiausia – salos gyventojų požiūris į gyvenimą. Ir iš jų tikrai yra iš ko pasimokyti.
Lėktuvas Atėnai–Ikarija po 55 minučių skrydžio nusileidžia nedideliame salos oro uoste. Iš iliuminatorių abiejose pusėse matyti gyvenamieji namai. Susidaro įspūdis, kad lėktuvas nutūpė tiesiai į vietos gyventojų sodus ir daržus.
Su salos gyventojų nuostata mėgautis gyvenimu ir nieko neatidėti rytdienai jau prie lėktuvo supažindina gidė.
„Na, ką, vykstame į terminius šaltinius?“
„Pradžioje gal į apartamentus. Juk maudymosi kostiumai lagamine“, – nedrąsiai pratarė viena turisčių.
Turizmas Ikarijoje pradėtas plėtoti visai neseniai. Daugiausia viešbučių yra šiaurinėje salos dalyje. Bet ten nėra triukšmingų, daugeliui pasaulio kurortų būdingų diskotekų: gyvenimas saloje teka ramiai ir be šurmulio.
Gyventojų saloje – kiek daugiau nei aštuoni tūkstančiai. 2500 įsikūrę sostinėje Agios Kirike.
Pavadinimą salai padovanojo mitologinis herojus. Ikaras pakilo pernelyg aukštai į dangų, saulė ištirpdė sparnus sutvirtinantį vašką, ir narsuolis nugarmėjo į jūrą prie salos krantų.
Toje vietoje, kur nukrito Ikaras, iš jūros iškilusi nuostabaus grožio uola.
Dar vienas saloje išgarsėjęs ir ją išgarsinęs herojus – vyndarystės dievas Dionisas. Pasak padavimo, jis gimė Ikarijoje.
Gimtoji Dioniso ola taip pat buvo įžymybė, kol jos nesugadino komercija. Įdomu tai, kad pinigai saloje atsirado tik XIX a. Iki tol Ikarijos gyventojai puikiai išsiversdavo taikydami mainus.
Mainai gyvuoja ir dabar. Vietos gyventojai aprūpina vienas kitą alyvuogių aliejumi, vynu, daržovėmis, vaisiais. Visa tai parduotuvėse perka tik atvykėliai.
Sala garsėja savotiškomis tradicijomis. Per Velykas čia griaudžia fejerverkai ir deginamos Judo iškamšos. Artėjant Kalėdoms girliandomis puošiamos žvejų valtys ir jachtos.
Bet pagrindinės šventės – „Panigiri“, vietos gyventojų susibūrimai su gausiomis vaišėmis, muzika ir lėšų rinkimu kokiai nors kilniai misijai. Bažnyčioms, kelių remontui ar tiesiog vargstantiems. Vasarą čia kone kasdien dainuoja ir šoka koks nors kaimas. Čia įkvėpimo ieško rašytojai, filosofai, menininkai.
Dėl terminių šaltinių turizmo sezonas saloje tęsiasi nuo gegužės iki spalio mėnesio. Ir šie vandenys – viena geros Ikarijos gyventojų sveikatos priežasčių.
Vandens terapija saloje klesti nuo pirmojo amžiaus – apie tai byloja archeologiniai kasinėjimai ir istoriniai dokumentai.
Visi karštieji šaltiniai išsidėstę pietinėje salos dalyje. Vien tik Termos miestelyje jų yra keturi: vienas – privatus, du – municipaliniai, įrengti patalpose, ir dar vienas – vaizdingoje oloje, išeinančioje tiesiai į jūrą.
Šaltinių vandens sudėtis skiriasi, todėl kiekvienas jų turi savo paskirtį. Atvirame šaltinyje patariama pliuškentis moterims, turinčioms problemų dėl vaisingumo.
Joms siūloma iškart atvykti 20 dienų, kad susidarytų gydymosi kursas.
Karšiausias terminis šaltinis – Leukadės, nutolęs nuo salos sostinės du kilometrus. Šaltinis išvaduoja nuo visų galimų odos ligų, tarp jų ir psoriazės.
Kelias iki Leukadės nėra paprastas. Reikia mikliai it katei įveikti didžiulius riedulius, nuklojusius paplūdimį. Ši kelionė be žygio batų neįmanoma.
Bet meditacija karštoje jūroje po atviru dangumi atperka visus kelionės vargus.
Turistus vilioja salos pietvakariuose esanti vaizdinga, uolėta vieta, primenanti Mėnulio gamtovaizdį. Čia galima prisipilti geriamojo vandens, išvalančio iš inkstų akmenis ir smėlį.
Ikarijos gyventojai pažįsta visus augalus. Sveikatą jie stiprina vaistažolių nuovirais, o ne tabletėmis. Vaistažolių paklausa didžiulė. Ne vienas gidas papasakos, kad vietinis senelis, profesionaliai užsiimantis jų rinkimu, net uždirbęs pinigų savo dviejų dukterų aukštajam mokslui.
Į salą atvyksta ne prabangaus poilsio ieškotojai, o tie žmonės, kurie nori pajusti ryšį su gamta, pasiekti sielos ramybę ir pakeisti savo gyvenimą į geresnę pusę.
Ikarijos gyventojai dirba savo malonumui ir kiek gali, o linksminasi iš visos širdies. Jie mėgsta ilgai šnekučiuotis su bičiuliais prie kavos puodelio ar nepažįstamaisiais terminiuose šaltiniuose.
Ikarietis gali pavėluoti į susitikimą dvi valandas, ir tai normalu.
Salos gyventojų maistas labai paprastas, sezoninis – iš savo sodų ir daržų. Jokių pesticidų.
Gaminama iš visko, kas pasitaiko po ranka. Iš prieskonių vietiniai naudoja pipirus, paprastuosius raudonėlius, kmynus, šalavijus, česnakus, būtinai citrinas, alyvuogių aliejų ir actą.
Mitybos specialistų teigimu, patiekalų skonis turtingas, bet sunkumo jausmo skrandyje nepalieka.
Ikarijos gyventojai namų durų neuždaro. Svečiai gali užgriūti netikėtai ir dėl galimos netvarkos niekas nesuka galvos. Salos gyventojui svarbiausia – dėmesys ir bendravimas.
Vienišiai ir senyvo amžiaus žmonės nesijaučia pamiršti: kaimynai juos tempia į visas šventes.
Saloje nesergama Alzheimerio ir senatvinės silpnaprotystės ligomis. Manoma, kad dėl aktyvaus gyvenimo būdo: pagyvenę žmonės užsiima ūkiu, kapstosi sode, rūpinasi gyvuliais. Ikarijos gyventojai sako, kad neturi laiko būti sudribusiais bambekliais.
Ikarijos salos gyventojų taisyklės
* Nenešioti rankinių laikrodžių, nes jie yra nuolatinio streso šaltinis. Mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.
* Nesinaudoti žadintuvu – leisti pačiam organizmui spręsti, kada keltis. Būtina pasitikėti biologiniu savo organizmo ritmu.
* Dirbti tiek, kiek darbas teikia malonumą, o paskui pereiti prie kitos veiklos.
* Daug judėti. Ikariečiai visą dieną kuo nors užsiėmę – kapstosi sode, remontuoja valtis, prižiūri gyvulius. Po uolėtus keliukus vaikšto pėsčiomis.
* Būti lanksčiam, neprisirišti prie planų. Leisti įvykiams tekėti savo vaga ir nesistengti jų kontroliuoti.
* Sezoninės daržovės (lapiniai kopūstai, pupos, aguročiai, paprastieji pankoliai) ir alyvuogių aliejus – maisto pagrindas. Dažniau valgyti žuvį nei mėsą.
* Vietoj cukraus – medus: kasdien suvalgyti bent šaukštelį medaus.
* Lankytis vakarėliuose ir gerti vyną, pagamintą amforiniu metodu. Jo sudėtyje nėra tanino ir vynas ne taip smarkiai trenkia į smegenis. Vasarą vyną skiesti perpus su vandeniu.
* Bendrauti iš visos širdies: su draugais, giminaičiais, kaimynais. Būti nuoširdiems per bet kokį susitikimą ar pokalbį.
* Nenorėti daugiau, nei reikia. Paprasčiau žvelgti į gyvenimą ir tenkintis tuo, kas būtina. Nesivaikyti naujų telefonų modelių, automobilių markių ir prekės ženklų.
Parengė Oona Kacėnaitė
