Visa tai – žygio pėsčiomis nuo Nidos iki Smiltynės rezultatai.
Prieš metus iš Juodkrantės pajūriu gana nesunkiai nuėjau iki Nidos. Kelionė su maudynėmis jūroje ir keliais trumpais sustojimais užkąsti bei pailsinti kojas tąkart truko apie 7 valandas.
Šįmet nutariau leistis į gerokai ilgesnį žygį, ir pradėti nuo Nidos.
Vieną nuostabiausių Lietuvos pajūrio kurortų pasiekiau iš vakaro. Viešbutyje laukė nakvynė. Ryte - gardūs pusryčiai ir tonusą keliantis puodelis dvigubo espreso kavos.
Žygis be kuprinės tikriausiai neįsivaizduojamas. Jos turinį iš dalies padiktavo pernykštis žygis. Žinojau, kad būtina pasiimti kremo nuo saulės ir jį naudoti, nes kitaip gresia skaudžiai nudegti odą.
Užbėgant pasakojimui už akių parašau, jog pravertė kelios poros kojinių, nes net labai saugantis bangų, einant visai šalia jūros, kur smėlis yra kietas ir mažiau klampus nei prie kopų, išvengti staiga išsiliejusio vandens nepavyko. Drėgnos kojinės net pradžiūvus sportiniams bateliams gerokai apsunkina ėjimą.
Džemperis buvo būtinas tuomet, kai debesys aptraukdavo dangų ir atvėsdavo. Vakare nusileidus saulei vien marškinėliais trumpomis rankovėmis eiti būtų buvę šalta.
Pleistrų pakuotė taip pat buvo praplėšta, nors panaudojau tik vieną pleistrą. Visai netoli Smiltynės pajutau, kad ties pirštais ant pado formuojasi nedidelė pūslė. Nenorėjau, kad ji sugadintų nuotaiką.
Vandens ir maisto turėjau, tačiau ne itin daug. Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje netoli jūros galima rasti ir ko atsigerti, ir ko užkąsti.
Bikinį turėjau, tačiau jeigu net jo nebūčiau turėjusi, nieko baisaus. Einant laukiniu pajūriu žmonių matėsi labai mažai. Išskyrus, žinoma, gyvenvietes.
9 valandą ryto vingiuotais Nidos miško keliukais pasukau jūros link. Žygiuoti pradėjau pajūriu nuo pagrindinės Nidos gelbėjimo stoties.
Paplūdimyje pasitiko stiprus, tačiau šiltas vėjas. Jūra taip šėlo, kad dėl didelių bangų plevėsavo maudytis draudžiančios raudonos vėliavos. Žinoma, kai kuriems poilsiautojams tokie perspėjimai buvo nė motais. Keturračiais po paplūdimį važinėję gelbėtojai neklusnius mauduolius varė iš vandens į krantą, garsiai aiškindami apie grėsmę gyvybei.
Nuo „Kupolo“ kavinės Nidos paplūdimyje einant pirmyn Smiltynės link atsivėrė visiškai laukiniai paplūdimiai su mažiau ar daugiau akmenimis ir gintarais nusėtu krantu, arčiau gyvenviečių žmonių paliktomis medžio šakų skulptūromis bei nuostabiomis kopomis. Kai kur tiesiog turėjau sustoti, kad ilgiau pasigėrėčiau į dėl stipraus vėjo šiose kopose susidariusias įspūdingas daubos ir išgraužas su smėlio raštais.
Itin smagi žygio dalis buvo stebėti pajūryje besibūriuojančius paukščius – žuvėdras, kirus, kormoranus ir kitus. Kai kur jų buvo galima išvysti tiek daug, kad pakilę į viršų sparnuočiai tarsi suformuodavo tamsius judančius debesis.
Visos kelionės pajūriu metu džiugino bangų mūša ir malonus jūros kvapas. Stebino, kad neurbanizuota Neringos pakrantė vis dar yra ilga, kai kur net plati, išsaugojusi savo išskirtinumą ir išlikusi pakankamai švari.
Tik kur ne kur mėtėsi iš jūros išmesti tušti stikliniai ar plastikiniai buteliai, medinių ar metalinių laivų ar jų krovinių liekanos. Vienoje vietoje aptikau keistą iš tolo švietusį ryškiai oranžinį metalinį kiaušinio formos eksponatą.
Iki Naglių rezervato, besidriekiančio tarp Pervalkos iki Juodkrantę, ėjau visai šalia jūros. Dalį kelio žingsniavau avėdama sportbačius ir vis išsiberdama iš jų smėlį, dalį – basomis, kad kuriam laikui visiškai susiliečiau su gamta.
Poilsio daug nereikėjo, vieną kartą trumpai išsimaudžiau. Jūra bangavo ir šėlo, todėl apie ilgas maudynes nebuvo galima net galvoti.
Naglių rezervatas – įstabaus ir išskirtinio vaizdo vieta, kur stulbina Mirusios kopos bei augalai. Tokių akimis sunkiai aprėpiamų rožinės ir baltos spalvos neaukštų erškėtrožių krūmų plotų iki šiol matyti neteko.
Juodkrantė pasirodė po beveik 8 valandų ėjimo. Laikrodžio rodyklės artėjo prie 17 valandos. Nuo viešbučio Nidoje nužingsniuota buvo apie 35 kilometrus. Pajūrio kavinėje pasistiprinau ir pasimėgavau kava. Šioje vietoje buvo viena gana ilga – maždaug valandos trukmės pertrauka.
Eiti dešimtis kilometrų smėliu gana sunku, todėl nuo Juodkrantės dalį kelio ėjau dviračių taku, o kitą dalį – pajūriu. Dviračių taku einant atsivėrė kitokios nei prie pat jūros esančios Kuršių Nerijos gamtos grožybės: pušynai, eglynai, beržų jaunuolynai, smilgų ir įvairių gėlių laukai, kopos.
Dviračių takas, kuriame dviratininkų buvo labai nedaug, vietomis buvo visai neblogas, tačiau kai kur jis atrodė apgailėtinos būklės – duobėtas, aptrupėjusiais kelkraščiais, nevalytas nuo žvyro.
Pusiaukelėje smagiai sugrįžau į pajūrį, kur buvo sunku atitraukti nuo stulbinamo saulėlydžio. Saulei nusileidus vėl teko eiti iki dviračių tako, nes šalia jūros sustiprėjo vėjas, ėmė smarkiai vėsti.
Einant paskutinius 10 kilometrų pradėjau jausti, kaip pamažu sunksta kojų raumenys. Tas kelio ruožas buvo fiziškai sunkiausias.
Likus maždaug 3 kilometrams iki Smiltynės pajutau, kad batas nutrynė nuospaudą. Kelią papildomiems nepatogumams užkirto pleistras.
Turbūt pirmąkart gyvenime iš tolo išvydusi Naująją Smiltynės perkėlą taip apsidžiaugiau. Tai reiškė, kad atstumas jau įveiktas ir žygis netrukus baigsis.
Kelionė iki Naujosios Smiltynės perkėlos iš Juodkrantės truko beveik 5 valandas. Žygis buvo baigtas apie 23 valandą. Šalia jūros ir dviračių taku nužingsniuota beveik 20 kilometrų. Netrukus atplaukė keltas, kuris nuplukdė į Klaipėdą, kur taip pat buvau užsisakiusi nakvynę.
Ar verta pėsčiomis įveikti tokį didelį atstumą? Atsakymas – tikrai verta. Tai puiki proga pažinti kitokį Lietuvos pajūrį, išvėdinti galvą, įvertinti savo fizines jėgas, įsitikinti, kad turi valios ir pasieki tai, ko užsibrėžei.
Leistis į tokį žygį greičiausiai galite ir jūs. Ėjimą Kuršių Nerijoje galima paversti nesunkia dviejų ar trijų dienų kelione su nakvynėmis palapinėse kopose ar kempinguose. Galite apsistoti ir privačiame sektoriuje ar viešbučiuose, kurių netrūksta Smiltynėje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje, Nidoje ir aplinkui.
Net jeigu eidami laukiniu pajūriu pajusite, kad nueiti iki artimiausios gyvenvietės nepakaks jėgų, galite kiek paėję į šoną atsidurti šalia pagrindinio kelio. Viešuoju, pakeleivingu ar kitokiu transportu nusigausite į civilizaciją.
