Indijos vandenyne esančią Madagaskaro salą supa daugybė mažų salelių. Viena jų – Bė sala nuo pagrindinės salos krantų nutolusi apie 8 kilometrus.
Būtent šią vietą atostogoms pasirinko sutuoktiniai Ručiai.
Šeima mėgavosi drėgnaisiais atogrąžų miškais, pusdykumėmis, grožėjosi vanilės plantacijomis ir smėlėtomis pakrantėmis su koralų rifais, virš galvų skraidančiais itin retais nuostabaus grožio paukščiais, ant šakų besikarstančiais lemūrais, didžiuliais būriais krištolinio skaidrumo vandenyje plaukiojančiais vėžliais ir plėšriais krokodilais.
„Kadangi iš Vilniaus Bė salą galima pasiekti tiesiogiai, nutarėme joje pasirinkti viešbutį.
Nors dar prieš kelionę kirbėjo mintis, ar tikrai atostogaudami nedidukėje saloje patirsime pakankamai įspūdžių. Svarstėme, galbūt vertėtų nuskridus iš karto plaukti į pagrindinę – didžiąją Madagaskaro salą. Tačiau vos nuvykę įsitikinome, kad mūsų pasirinkimas teisingas. Tai tikrai įdomi vieta ir pažinčiai su kraštu, ir poilsiui“, – kalbėjo A.Ručienė.
Bė oro uoste nusileidus lėktuvui lietuviams teko pereiti gana neįprastą atvykimo į šalį procedūrą.
Labai mažame oro uoste nusidriekė ilga eilė, ji judėjo labai lėtai. Netrukus paaiškėjo, kad viduje yra keturi patikros punktai.
Viename jų tenka susimokėti 35 eurus už vizą, kitame ją įklijuoja, trečiame pavarto pasą, o ketvirtame darbuotojas sėdi ir šypsosi.
Įdomu tai, kad lagaminus iš lėktuvo darbininkai iškrovė rankomis ir sunešė į atvykimo salę.
Nuvykę į „Andilana Beach Resort“ viešbutį, kuriame apsistojo, Ručiai nustebo išgirdę, kad laikrodžiai jame rodo kitokį laiką nei visoje saloje.
„Šis viešbutis – tarsi atskira respublika. Jis visiškai uždaras, be to, yra įsivedęs atskirą laiką – laikrodžiai pasukti viena valanda pirmyn nei visoje Bė saloje. Tai buvo įdomus, tačiau kartu keistas ir šiek tiek klaidinantis dalykas“, – pasakojo pašnekovė.
A.Ručienės teigimu, dėl skirtingo laiko jie ir kiti viešbučio gyventojai neretai patekdavo į komiškas situacijas.
Užsisakę ekskursijas ar taksi poilsiautojai neretai personalo ir vieni kitų klausdavo, kokiu laiku – viešbučio ar salos – jų atvyks paimti.
Lietuviai girdėjo ir tokių atvejų, kad baimindamiesi suklysti kai kurie poilsiautojai viešbučio fojė atvykstančio transporto pradėdavo laukti net pora valandų anksčiau.
„Šis laikas galiojo tik viešbutyje. Į ekskursijas vykdavome salos laiku, kuris, beje, yra toks pat kaip Lietuvoje“, – sakė A.Ručienė.
Egzotiškoje saloje lietuviams įspūdį paliko žaliuojantys ir žydintys augalai, daugiausia palmės, fikusai, mangai, kvapiųjų kanangų medžiai.
Ne mažiau akį traukė po salą laisvai vaikštinėjantys lemūrai. Jų sutuoktiniai sutiko ir net įsiamžino viešbučio teritorijoje. Mat bananą ar kokį kitą vaisių parodžiusių žmonių šie gyvūnai nesibaimina ir pribėgę mielai pozuoja prieš fotoobjektyvą.
Saloje gausu ir vėžlių, krokodilų, ožių, chameleonų, zebrų.
„Man įspūdį paliko ir jūrų gėrybių bei žuvų restoranas, įsikūręs mažytėje salelėje netoli viešbučio. Kai vanduo atslūgsta, į ją galima tiesiog nueiti pakrante. O per potvynį į šią salą tenka nubristi vandeniu, apavą laikant rankose“, – juokėsi A.Ručienė.
Atostogaudami lietuviai apžiūrėjo ne tik kontrastų kupiną Bė salą, po kurią daugiausia važinėjo taksi ir tuktukais.
Jie leidosi į kelionę po kitas šalia Madagaskaro esančias salas – Kombos, Tanikelio ir Sakatijos.
