Pasveikinti autorę su naujos veiklos pradžia į knygyne surengtą vakarą atėjo ir dainininkė Viktorija Vaičaitė, aktoriai Marius ir Rita Sekmokai, plaukų stilistas Karolis Murauskas, aksesuarų kūrėja Iveta Norbutaitė, renginių vedėjas Gintaras Vidmantas, dainininkė Jurgita Matulevičiūtė bei kiti.
Rasa prisipažįsta, kad artėjant kovo pabaigai, kuomet ji švenčia savo gimtadienį, tradiciškai prabėgusius metus ji stengiasi įprasminti naujais darbais.
„Šįkart tai nebus nauja RasaRoze rankinių kolekcija, – juokėsi pašnekovė. – Šįsyk tai… knyga“. Ir tuoj pat priduria galinti rašyti: mat, litaratūrologijos magistro diplomas tai leidžia.
„Baigusi studijas, ilgą laiką dirbau žurnalistinį darbą, prie kurio, beje, grįžtu ir dabar. Turiu kelionių rubriką žurnale „Lietuvė“, – sakė autorė.
Rasa džiaugiasi, kad pirmoji jos kelionių knyga „Žalio turisto užrašai. Kuba. Kelionė per save“ jau spėjo laimėti ir šokių tokių laurų.
Kasmetiniame kelionių žurnalistikos konkurse „Kolumbas 2018“, kuriam vadovavo žurnalistas Algimantas Čekuolis, jai atiteko „Metų kelionės istorija“ titulas.
Pasak autorės, „Žalio turisto užrašai. Kuba. Kelionė per save“ nėra vien tik geografinis kelionės vadovas.
Tai emocionalios bailiukės jausmų ir geografinių atradimų dienoraštis.
Autorė Kubą pajunta kaip šalį, privertusią ją perlaikyti santykių šeimoje egzaminus, pažiūrėti į akis didžiausioms baimėms, neretai perlipti visas iki tol giliai įsišaknijusias nuostatas.
Anot Rasos, rašymas kasdienėje kelionių dienotvarkėje atsirado „ne iš gero gyvenimo“. Kaip ir pačios kelionės.
„Peržengusi keturiasdešimtmečio ribą, pajutau, kad darausi absoliučia savo vidinių baimių įkaite.
Bijau senatvės, ligų, mirties, artimų žmonių netekties, globalinių katastrofų ir turbūt visko, ko tik įmanoma bijoti.
Buvau panaši į vargšą vikšrelį, susipainiojusį savo rimų ir nerimų kokone be teisės pavirsti laisvūnu drugiu“, – atviravo kūrėja.
Ji pasakoja, kad prieš trejus metus dar keliaudavo kaip daugelis žmonių – su turizmo agentūromis, lietuvaičiais gidais, „viskas įskaičiuota“ apyrankėmis.
Pirmoji savarankiška kelionė į Pietryčių Aziją, suorganizuota jos vyresnėlės dukters Beatričės, moteriai atnešė išsilaisvinimą – „pramušė baimių butelio kamštį ir visiems laikams paleido kelionių džiną!“.
Rasa sakosi supratusi, kad žiūrint savo baimėms į akis jos traukiasi, mažėja, o rašymas tapo savotiška terapija, savigydos forma, per dieną sukilusių emocijų reziumė.
„Tik aprašiusi kontraversišką Havanos prabangą ir skurdą, Varadero auksinių paplūdimių grožį, nuo revoliucijos laikų mažai pakitusį kolonijinį Trinidadą; tik vėl mintyse perkračiusi naujųjų draugų Chosė, Giljermo ar Džeronimo gyvenimo istorijas, galėdavau patirti prabėgusios dienos pilnatvę“, – patikino knygos autorė.
Rasa prisipažįsta, kad jų šeima dūmais „bezdančiomis“ senovinėmis mašinomis visą mėnesį keliaudama aplink Kubos salą išdrįso žengti žingsnį… į save, į savo šeimos skaudulius.
„Vakarais, kai pavargusios kojos jau nebenorėdavo niekur eiti, nusipirkdavom Fidelio Kastro mėgstamiausių ledų kibirėlį ir pradėdavom kalbėtis.
Ledai puikiai tiko atšaldyti įsismarkavusioms emocijoms. O juk galėjome tiesiog grožėtis nuostabia gamta ir nerūpestingai slysti dienų paviršiumi…
Kalbėdavomės iki vidurnakčio, traukdavom praeity nusėdusius nešvarumus, dukrų vaikystės, paauglystės nuoskaudas (nė nenutuokėme, kiek jų yra) ir dezinfekuodavom jas pokalbių jodu.
O ryte, paraudusiomis nuo ašarų akimis, rinkdavomės šeimininkų virtuvėje valgyti pusryčių“, – prisiminimais dalijosi kūrėja.
„Žalio turisto užrašus“ skiriu žaliesiems, – sako Rasa. – Ne skersai išilgai pasaulį išmaišiusiems makaliams, bet patiems pačiausiems „agurkėliams“, kurie nori, bet dėl amžiaus, kalbos bei kitų tikrų realių ar prasimanytų barjerų nedrįsta keliauti kitaip.
Vidurio amžiaus krizė mano „virš 40“ amžiaus moterims baisi ne tik nurūkusio ramunių pievom jaunystės traukinio tūtavimu...
Ji baisi ir darboholizmo sukelta vidine tuštuma, kai nebemoki mėgautis laisvalaikiu, kai nebegali „išsirašyti“ atostogų biuletenio vienam mėnesiui, kai ima graužti senatvinis savęs nurašymo ir nepasitikėjimo savo jėgomis marazmas“.
O užvis baisiausia, anot pašnekovės, kai žmonės nustoja svajoti. Dalyvaudama Vilniaus knygų mugėje autorė buvo gerokai nustebusi ne iš vieno praeivio girdėdama tokius kartaus nusivylimo atodūsius: pirkti knygą apie Kubą?
Juokaujat! Juk į tokią tolybę (ir brangybę) niekada nenuvažiuosim: „Buvo gaila ir pikta ant tų žmonių, kurie palaidojo savo svajones dar nė nepradėję svajoti“.
Visiems būsimiems keliautojams ir savo knygos skaitytojams Rasa linki niekada nenustoti svajoti.
„Tik reikia paleisti norą Visaton… Jau dabar. Šią minutę. Sekundę. Kad spingsinčios begalinėje dangaus gylybėje Kūrėjo akys išvystų jūsų troškimą ir sviestų atgalios atsakymą. Kaip dovaną. Kurią išpakuoti ar ne – tai jau kiekvieno iš jūsų reikalas.
Mes, nors visiškai žali ir neprinokę turistai, tai padarėme. Ar ryšitės jūs?,“ – su atėjusiaisiais į pristatymą savo knygos žodžiais atsisveikino Rasa.
