Tituluota kaunietė neslėpė, kad iš pradžių apie šią kelionę nenorėjo net girdėti, tačiau dvidešimtmetės Gintarės atkaklumas nugalėjo.
Mergina jau kurį laiką svajojo aplankyti Kanarų salas, ypač amžinojo pavasario šalimi vadinamą Tenerifę, skatino ir mamą keliauti kartu – kai Lietuvoje sninga ir šalta, jos galėtų pasimėgauti puikiu oru ir skaniu ispanišku maistu, aplankyti gražiausias salos vietas.
„Vos ištariau žodžius: „Gal ir būtų smagu“, Gintarė iškart pasiūlė leistis į kelionę. Ji mane išviliojo, todėl neliko nieko kita, kaip krautis lagaminus“, – juokėsi B.Rumšienė.
Tenerifėje kaunietės savaitę gyveno penkių žvaigždučių viešbutyje Los Gigantės mieste, priklausančiame šios salos Santa Kruso provincijai.
Viešbutis buvo kiek atokiau miesto centro. Vos nuvykusias keliautojas tai šiek tiek trikdė. Tačiau jau tą patį vakarą motina su dukra įvertino tai, kad atostogaudamos gali mėgautis ramybe, gražiu vaizdu pro kambario langus ir didelėmis erdvėmis viešbučio teritorijoje, kur galima pasivaikščioti.
B.Rumšienė tikino, kad ne be reikalo Tenerifė vadinama atostogų rojumi, kurį labai mėgsta mūsų tautiečiai.
„Tenerifėje sutikome nemažai lietuvių. Žmonės šią salą mėgsta, ir tam yra pagrindo. Oras fantastiškas – ir žiemą, ir vasarą ten apie 25 laipsnius šilumos, vakarai šilti, vietos gyventojai labiau malonūs nei įkyrūs. Norintys ramaus poilsio gali tiesiog tingiai leisti laiką, o trokštantys kuo daugiau pamatyti ir pažinti turi kur pakeliauti“, – tikino pašnekovė.
Atlanto vandenyno bangų skalaujamoje saloje su potvyniais ir atoslūgiais daug gamtos lobių – kalnų, ugnikalnių, tarpeklių, parkų ir jaukių kaimelių bei miestų su išskirtiniais architektūros paminklais.
Beta ir Gintarė aplankė juodojo smėlio paplūdimius, garsųjį Loro parką su zoologijos sodu, garsėjantį linksmus pasirodymus turistams demonstruojančiomis papūgomis, delfinų ir orkų pasirodymais.
Jos kėlėsi į ypatinga salos vieta laikomą užgesusį Teidės ugnikalnį, kurio viršūnė, iškilusi į 3,7 kilometro aukštį, boluoja iš tolo.
Nuo jos puikiausiai atsiveria Mėnulio paviršių primenantis salos kraštovaizdis ir net galima išvysti Atlanto vandenyno toliuose išnyrančias kitas Kanarų salas.
Keliautojos plaukė į apskritimo formos žaliąją La Gomeros salą, kurios šlaituose linguoja palmės, noksta bananų kekės, kalnų viršūnėse galima tiesiog paskęsti debesyse, o slėniuose vaikščioti tarp vešančių lauramedžių miškų.
„Šioje saloje įspūdį paliko ne tik gamta, bet ir galimybė išgirsti švilpiamąją „el silbo“ kalbą, kuria senovėje tarpusavyje kalbėdavosi kalnų atskirti gomeriečiai. Ji čia iki šiol gyva, nors kadaise buvo uždrausta, nes šių žmonių švilpavimo, be jų pačių, niekas nesuprasdavo. Tačiau dar yra salos gyventojų, sugebančių sušvilpauti ne tik sakinius, bet ir ištisus pasakojimus“, – pasakojo B.Rumšienė.
Grįžusios po ekskursijų Beta ir Gintarė nesiausdavo baruose ar naktiniuose klubuose, kaip įprasta daugeliui poilsiautojų Tenerifėje.
„Vakarais eidavome pasivaikščioti prie Atlanto vandenyno arba viešbučio restorane gurkšnodavome arbatą, mėgavomės nuostabiais vietos konditerininkų ruoštais desertais ir dalindavomės per dieną patirtais įspūdžiais. Mūsiškiai jausmingi ir gražūs vien todėl, kad atostogavome drauge“, – pasakojo B.Rumšienė.
Šiuo metu motina su dukra jau planuoja kitą kelionę drauge.
