Ir ne vien dėl sunkiai suprantamo vietinių dialekto: skoniais stebinanti virtuvė, žydro vandens skalaujami paplūdimiai ir kerintys peizažai kraštui suteikia autentišką kalabrišką charakterį.
Būtent natūralus, laukinis, dar mažai atrastas ir beveik nepaliestas Kalabrijos gamtos grožis vilioja keliautojus, išsiilgusius išskirtinių patirčių.
Tad nenuostabu, kad kažkada ekonomiškai skurdus bei visų „nurašytas“ regionas dabar išgyvena tikrą pakylėjimo laiką, patekdamas į būtinų pamatyti pasaulio vietų sąrašą.
Tarptautinis kelionių organizatorius pristato visiškai naują kryptį – Kalabriją. Patogūs ir tiesioginiai skrydžiai į šį Pietų Italijos regioną pradedami nuo rugsėjo 5 dienos ir bus vykdomi ketvirtadieniais.
Abejojančius, kad ruduo – vėlyvas laikas mėgautis šiluma, galima nuraminti: vasara subtropinio klimato Kalabrijoje tęsiasi nuo ankstyvo balandžio iki spalio, šiuo sezonu keliautojus apdovanojanti vidutine 26 laipsnių oro ir 22 jūros vandens temperatūra.
Ekonomikos podukra, tapusi turizmo svajonių nuotaka
Ir karšta Kalabrijoje ne tik dėl oro. Vietiniai čia malonūs, svetingi ir draugiški, o aplinka – nenusakoma. Nors dar visai neseniai šalia Sicilijos ir Neapolio įsikūręs regionas buvo tarsi pamirštas: visą keliautojų dėmesį pasiglemždavo garsieji kaimynai, o Kalabrija lyg skendėjo prietemoje.
Kai kas gal dar pamena istorijas apie pradėtą ir nebaigtą autostrados ruožo tiesimą, milžiniško tilto per Masino sąsiaurį statybos užmojus bei vietinės mafijos šešėlį.
Tačiau prieš porą metų garsusis dienraštis „The New York Times“ Kalabriją įtraukė į 52 būtinų pamatyti pasaulio vietų sąrašą ir tuo labiau nustebo ne užsieniečiai, o vietiniai. Italijos ekonomikos podukra tapo geidžiamiausia turizmo nuotaka.
Todėl regionas tik pradedamas atrasti ir yra atviras ieškantiems progos pamatyti unikalų kraštą. Kalabrija gyva, autentiška, nepaliesta bei tikra, pasiruošusi priimti ištroškusius kitokios kelionių patirties.
Paplūdimiai, verti įstabiausių pakrančių kolekcijos
Ir ši patirtis pasitinka keliaujant Kalabrijos apylinkėmis. Ankstesnę keliautojų dėmesio stoką kraštui dabar atperka atrandami gamtos turtai, kurie čia buvo nuo seno.
Vatikano kyšulio skardis, Strombolio sala-ugnikalnis, tolumoje matomi Sicilijos kontūrai, Lipario salelės ir tikra Kalabrijos pažiba – regiono krantus skalaujančios Tirėnų ir Jonijos jūros.
Jų vanduo ryškus kaip topazas, švelnus kaip vasaros brizas, o paplūdimiai, sakoma, nustebins net kolekcionuojančius gražiausiais pakrantes.
Krantinė Lungomare Falcomata tituluojama gražiausiu Italijos pajūrio kilometru, Kalabrijos pietūs tiesiog sutverti atostogoms saulės atokaitoje šalia vandens, o rytuose Jonijos jūros skalaujamas smėlis – pieno baltumo.
„Todėl nenuostabu, kad „Kalabrijos ragas“ – 55 km ilgio ruožas – vadinamas „Dievų pakrante“. Paplūdimiai čia ilgi, sergimi briauningų uolų, globojančių jaukias įlankas ir permatomą žydrą jūros vandenį.
Kalabriją apdovanota ir Apeninų kalnais, ir įstabiu Aspromontės nacionaliniu parku. Aukščiausia vieta jame – 1955 m. Montalno viršūnė – atverianti įstabius tolumoje esančios Sicilijos horizontus“, – sakė Inga Aukštuolytė.
Tropėja – Heraklio įkurtas Kalabrijos perlas
Vykstančius pažinties su vietine architektūra, pasitinka tipiški itališki miesteliai siauromis gatvelėmis, apsodinti citrinmedžiais ir alyvmedžiais.
Tačiau ieškantiems pietietiško šurmulio bei norintiems pajusti tikrą Kalabrijos gyvastį, siūloma keliauti į Tropėją – vieną lankomiausių regiono miestų.
Čia sutiksite ir daugiau keliautojų, ir ryškesnį itališko gyvenimo bruzdesį. Legenda byloja, kad Kalabrijos perlu vadinamą Tropėją įkūrė pats didvyris Heraklis.
Miestas pastatytas ant 60 metrų aukščio skardžio, o dabar uolos netgi susilieja su uosto namų linija – tai ypač ryškiai matoma į ją žvelgiant iš apačioje esančio paplūdimio.
Pakrantės paplūdimiai čia – vieni geriausių Europoje. Ir jei Tropėja apeinama per valandą, visos kelionės gali nepakakti aplankyti pajūrio ruožus.
Nespėjusieji laukiami į juos pasidairyti iš viršaus, nes miestas prismaigstytas apžvalginėmis aikštelėmis.
Ir akys čia tikrai užklius už Tropėjos deimanto – Santa Maria dell‘Isola vienuolyno, pastatyto IV a. Labiau į pasakos rūmus nei Dievo namus panaši pilis įkurta taip seniai, kad net pasikeitė aplink ją esantis kraštovaizdis.
Vienuolynas pirma iškilo atskiroje mažoje saloje, tačiau ji dėl žemės drebėjimų vėliau prisijungė prie kranto ir dabar puošia Tropėjos peizažą.
Kalabrija – lietuvių jau pamėgtos ndujos gimtinė
Kalabrija garsi ne tik gamtovaizdžiu, architektūros išskirtinumais, bet ir virtuve. Kiekvienas šalies regionas varžosi savais skonių papročiais, o italai vadinami labiausiai maistą mylinčia tauta pasaulyje.
Ir ši meilė Kalabrijoje reiškiama gaminant ndują – kiaulienos žandų, lašinių bei aštrių Kalabrijos pipirų dešrą. Ji naudojama visur: skaninant duoną, sriubas, salotas, makaronus.
Dešra stebina ne tik sudėtimi, bet ir valgymo forma: sodrus, aštrus ir sotus patiekalas ne pjaustomas, o tiesiog kabinamas šaukštais.
„Lietuvoje ypač pamėgta, ji dar visai neseniai mūsų šalyje buvo tikra retenybė, tačiau dabar progų paragauti – vis daugiau.
Vis dėlto kas gali būti gardžiau už tikrosios ndujos skanavimą jos gimtine vadinamojoje Kalabrijoje“, – sakė „Tez Tour“ atstovė.
Ir, žinoma, kaip gi be itališko sūrio. Pecorino, gaminamas iš avių ar ožkų pieno, vadinamas Pietų Italijos karaliumi.
Kietasis Kalabrijos sūris dažniausiai būna aštrus, kartais pagardintas aitriaisiais raudonaisiais pipirais, o kai kurios jo rūšis – brandinamos.
Vienas labiausiai vertinamų Kalabrijos pieno produktų, Pecorino, pripažintas ne tik ekspertų, bet ir yra be galo mėgstamas vietinių bei keliautojų.
