Žaidimo nugalėtoja galėjo apžiūrėti septynis naujuosius pasaulio stebuklus, tačiau pasirinko tik vieną – Prarastuoju inkų civilizacijos miestu vadinamą Maču Pikču. Gastroenterologe Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbanti E.Kregždienė į kelionę leidosi su vyru inžinieriumi Ramūnu.
– Ar nesigailite vietoj Septynių pasaulio stebuklų pasirinkusi vieną? – paklausiau E.Kregždienės.
– Iki šiol su šeima keliaudavome tik po Europą. Pietų Amerika atrodė labai tolima. Vieną stebuklą pasirinkau ir dėl kitokių sumetimų: skirtinguose žemynuose – skirtingos laiko juostos, nemažai laiko atima adaptacija. Kelionė aplink pasaulį būtų sunki, be to, keliauti vienai – nesmagu.
Iš tikrųjų mums su vyru tai buvo amžiaus kelionė. Juo labiau kad pastaruoju metu nedaug kur išvažiavome – auginame trejų metų dukrą Juną.
– Minėjote, kad vienas iš jūsų pomėgių – planuoti keliones, o šįkart viskas buvo patiekta kaip ant lėkštelės.
– Iš tikrųjų viskas buvo suplanuota ir sudėliota iki smulkmenų, dėl nieko nereikėjo sukti galvos. Keliavome autobusais, keturis kartus skridome vietiniais lėktuvais, nes atstumai – dideli.
Per dešimt dienų pamatėme tikrai daug, nors iš esmės norint pažinti naują kraštą tiek laiko nepakanka.
Atskridome į Limą, lankėmės buvusiame inkų imperijos centre – Kusko mieste.
Grožėjomės Andų kalnais, Titikakos ežeru ir, žinoma, legendiniu inkų miestu Maču Pikču.
Peruiečiai labai džiaugiasi, kad Maču Pikču buvo paskelbtas naujuoju pasaulio stebuklu, ir sako, kad nuo tada čia labai padaugėjo turistų.
Peru beveik niekas nekalba angliškai, tik ispaniškai, bet bendravimo problemų nekilo – nors skirtingų etninių grupių gyventojai smarkiai skiriasi, visi jie malonūs ir paslaugūs.
– Kas labiausiai nustebino?
– Nuostabi gamta ir skurdūs miestai. Tiesa, yra prabangių rajonų, bet skurdo – daug daugiau.
Gausybė žmonių ir automobilių eismo chaosas. Ir tai suprantama – Limoje oficialiai gyvena vienuolika milijonų gyventojų, bet iš tikrųjų – daug daugiau.
Kartais pagalvodavau, kad mes Lietuvoje per dažnai dejuojame.
Ten didmiesčiai be kelių, be medžių, namai – plikos plytos be tinko, nes nebaigtoms statyboms taikomi žymiai mažesni mokesčiai. Lankėmes Limos archeologijos muziejuje – grožėjomės senaisiais aukso, sidabro, keramikos dirbiniais.
Nustebino Tikikakos ežere plaukiojančios salos iš šiaudų. Jose šiaudiniuose namukuose gyvena žmonės, o po sala – maždaug dvidešimties metrų gylis.
Lama – nacionalinis Peru gyvūnas, todėl visur pilna mezginių iš jų vilnos – kepurių, kojinių, pirštinių, megztinių.
Kai lankėmės Kuske, buvo miesto šventė. Per ją keturias dienas nuo devynių ryto iki devynių vakaro pagrindiniu didžiuoju prospektu vyko eitynės.
Stebėjome, kaip visą dieną žygiavo tautiniais drabužiais pasipuošę moksleiviai. Jie keliauja su dainomis, šokiais, visokiausiomis atrakcijomis. Visi labai stengiasi, nes geriausiai pasirodžiusi mokykla gauna nemenką finansinę paramą.
Kuskas kadaise buvo imperijos sostinė, o jos vėliava nuo senų laikų – vaivorykštės spalvų. Tai atspindi ir tautiniai drabužiai.
– Gėjų vėliava – taip pat vaivorykštės spalvų.
– Teko girdėti, kad jiems tai nepatinka.
– Kuo išsiskiria Peru virtuvė?
– Gidai ne kartą pabrėžė, kad į Peru atvyksta vis daugiau kulinarinio turizmo gerbėjų. Man jų virtuvė šiek tiek priminė lietuvišką. Peruiečiai labai giria savo bulves ir bulvinius patiekalus. Mes, aišku, papasakojome apie cepelinus.
Labai daug jūrų gėrybių. Labai mėgstami upėtakiai – žalia mėsa marinuojama žaliųjų citrinų sultyse, pridedama daugybė prieskonių. Skanavome ant iešmo keptų jūrų kiaulyčių. Restoranams jos auginamos specialiai.
– O kainos labai aukštos?
– Vidutinio lygio restorane vakarienė dviem kainuoja apie 60 dolerių (maždaug 51 euras. – Red.). Pavakarieniauti galima ir turgaus užeigoje – joje dviese pavalgysite ir už pusantro euro.
