Posakis apie Pizos bokštą senas, bet miestas – dar senesnis. Apie jo senumą liudijo netgi antikiniai autoriai. Galėtų būti ir toks posakis apie Pizą: „senais laikais sẽniai kalbėjo, kad tai labai senas miestas“. Kaip ir daugybė kitų Viduržemio jūros pakrantės miestų, kadaise tai buvo graikų kolonija.
Vis dėlto joks antikinis graikų miestas nebuvo uzurpavęs galios: panašios kultūros (su panašia kalba, raštu, religija, ugdymo sistema, teatru, pirtimis ir bendromis olimpiadomis) miestai išliko nepriklausomomis valstybėmis iki pat Aleksandro Makedoniečio, kuris nuolat klajodamas ir kariaudamas taip pat nebuvo apsisprendęs dėl savo sostinės.
Romėnų laikais, priešingai, joks miestas negalėjo varžytis su Roma. Piza ankstyvaisiais viduramžiais, kai galios centrai buvo išsibarstę, pretendavo į politinį centrą vakarinėje Viduržemio jūros pusėje. Kitaip nebūtų Pizos katedros, drauge – garsiojo bokšto.
Beje, bokštas pradėjo svirti vos pradėjus statybas. Laimei, jos nebuvo nutrauktos, ir architekto (ne)sumanymas buvo įgyvendintas užsispyrusių meistrų.
Tikėtina, Piza įkurta ant jūros kranto, kurį atitolino Arno – tos pačios upės, kuri teka per Florenciją – sąnašos. Romėnų laikais Piza buvo atramos taškas romėnų ekspedicijoms prieš ligūrus, galus ir nekenčiamiausius priešus kartaginiečius. Taigi ji prisidėjo prie pirmųjų dviejų asimiliacijos ir pastarųjų išnaikinimo.
Vėliau Pizai teko daug kariauti primetant regionui savo viršenybę ir siekiant išlaikyti savo vyraujantį vaidmenį, o labiausiai nekenčiami jos priešai buvo genujiečiai. Kai imperatorius Friedrichas I (tas pats, kuris XII a. įsteigė pirmąjį pasaulyje Bolonijos universitetą) piziečiams suteikė privilegiją prekiauti visoje imperijoje, tai buvo tiek Pizos galios pripažinimas, tiek jos sustiprinimas ekonominėmis priemonėmis.
Taip Piza tapo prekybos centru tarp Toskanos, Korsikos, Sardinijos ir Prancūzijos bei Ispanijos pietinių pakrančių keliems šimtmečiams. Savo buvimą centru (ne tik prekybos) Piza įrodinėjo pretenduodama į reikšmingą vaidmenį viduramžių įvykiuose, pvz. Kryžiaus žygiuose, kuriuos rėmė savo laivais. Tai leido Pizai steigti kolonijas ir prekybos atstovybes ir Konstantinopolyje bei rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse.
Nelyginant vynas, poreikis kultūrai ir jos svarbiam sandui mokslui turi subręsti: Pizos universitetas įsteigtas 1343 m., kai respublika jau buvo politiškai nusilpusi, nors dar turėjo pakankamai ambicijų. Ši situacija, turinti daug analogų kitose imperijose (įskaitant LDK), verčia susimąstyti: ar politinis saulėlydis – būtina kultūros suklestėjimo sąlyga? Jei tai dėsnis (apie jį kalbėjo ir Toynbee’s), jis visiškai paradoksalus, t. y. netiesus.
Po Romos imperijos žlugimo Piza nepatyrė nuosmukio kaip daugelis buvusių romėnų miestų – tikėtina, dėl vandens apsupties ir narsių gynėjų. Taigi ją galima laikyti Romos imperijos tradicijos tęsėja. Ji ir elgėsi kaip maža imperija, siekianti pajungti Korsikos, Sardinijos ir Sicilijos miestus bei išplėsti įtaką Valensijoje. Auksas, pagrobtas iš Palermo piratų 1063 m., ir leido pradėti statyti Pizos katedrą, o grobis iš kitų žygių (pvz., į Maljorką 1113 m.) leido tęsti grandiozines statybas. Kitaip tariant, Pizos bokštas iškilo todėl, kad buvo apiplėšti plėšikai. Kai minime kreivumą, turime omeny ir nukrypimą nuo moralės normų. Ar moralu grobti iš pagrobėjų? Moralė neturi tiesių atsakymų.
Prieš tapdama galinga jūrine respublika (Repubbliche marinare), nenusileidžiančia Venecijai ir besivaržančia su Genuja, Piza priklausė Lukos kunigaikštystei. Luka – vienas iš nedaugelio Toskanos miestų, kurių neįveikė Florencijos Medičiai. Prieš dešimt metų, kai pirmą kartą lankiausi Toskanoje, su kolegomis keliavau į Pizą ir Sieną iš Florencijos. Kontrolierių buvome išlaipinti pakeliui esančioje Lukoje, kadangi nebuvome pažymėję savo bilietų. Kiek žinau, reikalavimas žymėti bilietus prieš įšokant į benuvažiuojantį traukinį, yra tik Italijoje. Galbūt tai sumanyta kaip keleivių disciplinavimo, t. y. tiesinimo, priemonė, kad jie nevėluotų ir numatytų papildomas penkias minutes eilei prie žymėjimo aparato. Nežinau, kaip keleiviai, bet traukiniai čia dažniausiai vėluoja – per dešimt metų niekas nepasikeitė. Tada, prieš dešimt metų, priverstinis išlaipinimas Lukoje mūsų neištiesino. Priešingai, tai suteikė progą pamatyti ne tik kalvotąją Luką su keramikos krautuvėlėmis, bet ir naktinę Sieną su apšviesto bokšto žybsniu juodame viduramžių danguje.
Nors Piza garsi pirmiausia savo katedros varpine, vadinama pasvirusiu bokštu, Stebuklų (Piazza dei Miracoli) aikštėje verti dėmesio ir tiesūs objektai: krikštykla, Campo Santo kapinės ir, žinoma, katedra. Pastarąją vienintelę galima aplankyti nemokamai. Kai Galileo Galilei XVI a. mėtė rutulius iš bokšto, matyt, įėjimas į jį tada buvo nemokamas – juk mokslininkai visais laikais priklausė skurstančiųjų luomui. Nežinau, ką įrodė krentantys rutuliai vienam garsiausių piziečių, bet kreivas bokštas – įrodymas to, kad kartais neveikia Žemės traukos dėsnis. Bent jau Stebuklų aikštėje.
Piza niekada nebuvo nugalėta. 1406 m. jos San Marco vartus florentiečiams atvėrė papirktas liaudies vadas. Liaudies vado (capitano del popolo) su dideliais įgaliojimais pareigybė respublikoje buvo įsteigta vietoj konsulo siekiant greitesnės reakcijos į besikeičiančias aplinkybes. Čia atsiveria moralės ir politikos paribiai: didesni įgaliojimai nereiškia tiesaus veiksmo, dažnai – priešingai. Atsitraukus jūrai, pralaimėjus neapoliečiams ir įsiveržus florentiečiams, miestui beliko kreivas bokštas, iš kurio iki šiol juokiasi kiti italai. Vis dėlto tai, kad iš tavęs juokiasi, jau yra pergalė – dešimtys kitų Italijos miestų (tokių, kaip florentiečių nenugalėta Luka) užnešti laiko sąnašomis.
Be to, Pizai liko Riterių aikštė (Piaza dei Cavalieri), Vidurinysis tiltas, Spyglio bažnyčia ir, svarbiausia, Keitho Alleno Haringo freska Tuto mondo. Riterių aikštėje – Palazzo della Carovana su Giorgio Vasari išmargintu sgrafiti technika fasadu. Priešais – Laikrodžių rūmai (Palazzo dell’Orologio), kuriuose, pasak Dantės, nelyginant Drakula (apie tai kitas pasakojimas) buvo įkalintas grafas Ugolino su šeima. Maža to, jis buvo marinamas badu, todėl buvo priverstas suvalgyti savo vaikus, nors tai neišgelbėjo jo nuo bado mirties. Manau, laikas irgi neteka tiesiai ir tolygiai. Tiems, kurie kupini įspūdžių (ne tik kelionių) ir sumanymų, jis bėga nepastebimai. Tiems, kurie įkalinti savo įpročių ir rutinos, laikas sustoja versdamas valgyti savo dienas. Laikrodžių rūmų paradoksas tas, kad bėgdamas laikas jaunina, o stovėdamas – sendina.
Vidurinysis tiltas – užuomina tiek į Pizos, jūrinės respublikos praeitį, tiek į kitą, Venecijos, respubliką, apie kurią papasakosiu kitą kartą. Vidurinysis tiltas atveda prie dar vieno statinio iš praeities – Spyglio bažnytėlės (Santa Maria della Spina), kurioje esą saugomas Jėzaus Kristaus erškėčių vainiko spyglys. Nesvarbu, tai tiesus ar kreivas tvirtinimas. Svarbu tai, kad ši balta bažnytėlė – Toskanos gotikos perlas. Prisimenu pasakojimą apie Pirmąjį kryžiaus žygį, kai beviltiškai užspeistus kryžiuočius pergalei įkvėpė įsitikinimas dėl Jėzaus Kristaus artumo. Jei rezultatas – pergalė, ar tvirtinimas, įkvėpęs jai, gali būti kreivas? Be Spyglio bažnytėlės vertos dėmesio San Sixtus (1133 m.), šv. Frediano (1061 m.), šv. Mykolo (Nicola) (1097 m.) romaninės ir šv. Pranciškaus gotikinė (1276 m.) bažnyčios.
Tutto mondo – amerikiečių menininko Haringo darbas, nutapytas ant šv. Antano vienuolyno sienos netoli traukinių stoties. Haringo popmenas išaugo iš Niujorko gatvės kultūros. Klausimas – ką tai turi bendra su senąja Pizos kultūra? Kitas klausimas – ar popmenas nėra kreivas menas romaninio ir gotikinio meno aplinkoje? Haringas daug keliavo (traukinių stotis – neatsitiktinai) ir kūrė įvairiose pasaulio miestų viešosiose vietose. Ar šie jo vieši įrašai nėra globalios kultūros, suvienodinančios skirtingus pasaulio miestus, išraiška? Vis dėlto Harigas, nukryžiuotas AIDS, kai jis buvo Jėzaus Kristaus amžiaus, turėjo savo braižą, kurio, kaip ir Pizos bokšto, nesupainiosi su niekuo. Kita vertus, visiškai nesvarbu, tai – popmenas, artmenas ar koks nors bigmenas. Menas turi būti kreivas, netolydus ir provokuojantis. Kaip Haringo, kuris sau davė penkias minutes pabėgti ne tik iš freskos, bet ir iš gyvenimo – tai paskutinis jo darbas. Haringo traukinys nuvažiavo – ar mes į jį spėjome?
Puikioje Dalios Smagurauskaitės knygoje Toskana. Florencija: magiška žemė perskaičiau apie Pizos laivų muziejų, kuriame – buvusios jūrinės respublikos galybės likučiai. Beieškodamas šio muziejaus radau Galileo Galilei paminklą. Kas dėl muziejaus, kalbinti praeiviai tvirtino, kad jis neveikia. Vėliau internete perskaičiau, kad ten įleidžiamos tik ekskursijos, iš anksto pasižymėjus.
Nežinau, kokioje gyvenimo stotyje reikia pasižymėti savo tiesumo pažymėjimus. O kas, jei pamiršti tai padaryti? O kas, jei turi vien savo kreivumo bilietą, kuris nelenda į jokius aparatus? Nieko negaliu papasakoti apie Žemės trauką, bet, tikiuosi, kai ką papasakojau (čia ir kitur) apie Toskanos traukos dėsnį.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
