Mano kelionės tikslas – vieta, kurią garsiausi pasaulio kelionių žinynai yra įtraukę į 100-uką per gyvenimą privalomų aplankyti pasaulio kampelių. Atrasti Anatolijoje esančią Kapadokiją iš pradžių pasirodė nemenkas iššūkis. Iš turistų pamėgtų Antalijos ar Alanijos kurortų kelionė automobiliu iki čia trunka devynias valandas. Ji gerokai išvargina ir gal kiek nuslopina nuotykių troškimą, nublanksta prieš akis atsiveriančių pirmųjų vaizdų ryškumas. Tačiau nuovargis greitai išgaruoja.
Turistai už nepamirštamus dviejų dienų įspūdžius (nakvynė ir pusryčiai įskaičiuoti) sumoka vidutiniškai 150 eurų. Gaila, kad tik vėliau išsiaiškinau, jog skrydis vietos avialinijų lėktuvu kainuoja vos 75 eurus į vieną pusę. Keliaujantys individualiai erdvų kambarį vietos viešbučiuose gali rasti už 40 eurų dviem, tokiame čia kažkada gyveno ir Amerikos TV garsenybė Martha Stewart. Už porą šimtų eurų pavyks apsistoti prabangesniuose apartamentuose su terasa ir iš jos atsiveriančiomis viso regiono panoramomis.
O trokštantys karališkų potyrių turės pakloti per pusę tūkstančio eurų už nakvynę tikrose olose įrengtame išskirtinės klasės viešbutyje „Kayakapi“. Beveik 100 kvadratinių metrų apartamentuose yra hamamas, kai kuriuose – net baseinas, įrengtas tiesiog greta lovos miegamajame, čia galima mėgautis privačia sauna, sūkurine vonia, asmeninio liokajaus paslaugomis. 15 hektarų užimančioje viešbučio teritorijoje galima prasilenkti ir su kokia nors Holivudo, sporto ar muzikos pasaulio garsenybe, nes jos čia lankosi dažnai.
Beje, prie šio viešbučio visada plevėsuoja ir Lietuvos trispalvė, o atvykėlius išdidžiai pasitinka fojė įrėminta prezidentės Dalios Grybauskaitės nuotrauka. Ji čia lankėsi prieš trejus metus. Tačiau tokia pagarba mūsų šaliai ne tik dėl to, kad čia galima sutikti Amerikos lietuvių ar žinomų Lietuvos verslininkų. Viešbučio savininkas – Lietuvos garbės konsulas Yakupas Dinleras, garsios Kapadokijos šeimos narys. Šios šeimos dėka ši vieta ne tik buvo išsaugota ateities kartoms, bet ir įtraukta į UNESCO saugomų teritorijų žemėlapį.
„Tai pirmoji istorinė Kapadokijos gyvenvietė, įrengta olose. Dar visai neseniai čia buvo tik laiko ir gamtos niokojami griuvėsiai. Toks vaizdas draskė širdį mano šeimos nariams, todėl nutarėme investuoti dešimtis milijonų, kad urvuose įrengtus buvusius namus prikeltume naujam gyvenimui. Renovacija užtruko ne vienus metus, tačiau 2013-ųjų gegužės 1-ąją čia pagaliau duris atvėrė išskirtinis penkių žvaigždučių viešbutis“, – rodydamas savo valdas pasakoja ponas Yakupas.
Kapadokijos regionas centrinėje Turkijoje garsėja vienu keisčiausių kraštovaizdžių žemėje. Prieš 60 milijonų metų šioje vietoje išsiveržę du ugnikalniai daugiau kaip 100 kilometrų skersmens teritoriją užpylė lava ir pelenais. Ilgainiui iš jų susiformavo tufas (minkštas akmuo, kurį galima grandyti nagu). Daugybę metų minkštą gruntą dildė vasarą kepinanti saulė, žiemą – ūžaujantys šalti vėjai, lietus ir sniegas. Kur gruntas buvo minkštesnis, susiformavo slėniai, tvirtesnėse vietose liko kalvos. Dabar šis regionas dėl savo unikalaus reljefo vadinamas svajonių žeme. Čia susilieja nuostabi gamta ir turtinga istorija. Kapadokijoje gausu neįtikėtinos formos kalvų, urvų, sudėtingų tunelių sistemų, sudarančių ištisus požeminius miestus.
Jei po centrinę Anatoliją, kurios pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškia Rytų žemė, keliaujate automobiliu, atrasti visiškai kitokią, nei iki šiol pažinote, Turkiją pats lengviausias būdas nuo greitkelio pasukus bet kuriuo gilyn vedančiu keliu ar keliuku. Kelios minutės, ir puikiai supranti, kad Viduržemio jūros skalaujama Turkija – ne tik žemų kainų bei aukštų standartų atostogų kryptis. Prieš akis atsiveria kvapą gniaužiančios slėnių ir kalnų panoramos, išmargintos ryškiomis spalvomis.
Šis regionas ankstyvuoju Romos imperijos laikotarpiu priklausė romėnams. Istorijos tėkmėje šioje vietoje įvyko daugybė konfliktų, tarp jų arabų invazija. Požemiai buvo pritaikyti gyventi ištisomis savaitėmis: įrengti šuliniai, ventiliacijos angos, kaminai, aliejaus saugyklos, maisto ruošimo kambariai iš akmens, stovėjo vynuogių spaudimo įrenginiai, pastatytos griežtos struktūros bažnyčios. Gyventojai, saugodamiesi nuo užpuolikų, įėjimui užverti naudojo sunkius akmeninius riedulius. Kai kuriuose požeminiuose miestuose yra net dvidešimt aukštų po žeme. Gyvenvietės dydis toks, kad tilptų dvidešimt tūkstančių žmonių.
Giliuose Kapadokijos slėniuose į dangų stiebiasi šimtai keistos formos akmens darinių. Vietiniai juos vadina fėjų kaminais. Legenda byloja, kad tokius bokštus sukūrė juose gyvenusios pasakų fėjos.
Saulė rytais virš Kapadokijos pakyla akimirksniu, viską nudažo raudonai ir per kelias minutes sušildo orą. Tačiau kai tenka keltis dar prieš ketvirtą, o galvoje sukasi vienintelė mintis – kaip kuo greičiau sugrįžti į lovą, viso jos grožio gali ir neįžvelgti. Oro temperatūra prieš pasirodant pirmiesiems saulės spinduliams siekia vos keturis laipsnius aukščiau nulio. Tačiau skrydis didžiuliu oro balionu poros kilometrų aukštyje virš Kapadokijos ir yra vienas iš tų šimto dalykų, kurį kiekvienas žmogus per gyvenimą privalo išbandyti.
Taigi drauge su dvylika pakeleivių iš įvairiausių pasaulio šalių įsitaisome turko Tolgos Eke oro balione. Dauguma sulaikę kvapą grožisi atsiveriančiomis slėnio panoramomis, mėgina skaičiuoti aplink skrendančius balionus, bet skaičių ties pora šimtų pameta, kiti mūsų pilotą užverčia netikėčiausiais klausimais. Pavyzdžiui, ar dažnai įvyksta katastrofos ir kiek metų rytas Kapadokijoje prasideda būtent taip. Tolga nesutrinka: „Jau ketvirtį amžiaus, esant ne stipresniam nei penkių kilometrų per valandą vėjui, į dangų čia kyla iki 800 balionų. Pasiekia jie kartais net trijų kilometrų aukštį, o nelaimių pasitaiko retai, deja, pastaroji, pareikalavusi žmogaus gyvybės, nutiko pernai. Vis dėlto tai vienas saugiausių keliavimo būdų.“
O dabar nuo savęs galiu drąsiai pridurti, kad teisūs tie, kurie sudarinėjo „Must Do In Your Life“ 100-uką!
Oro balionus Tolga pilotuoja jau septynerius metus, prieš tai dirbo banke, bet šis darbas pabodo, todėl nutarė gyvenimą keisti iš pagrindų. Dabar jis vadinamas pamišusiu pilotu, kasdien žmones keliančiu į dangų, o nusileidus oro balionui jiems ant kaklo kabina medalį, vaišina savo mamos keptu pyragu ir taure šampano – sako, tokia tradicija Kapadokijoje. Taigi kiekvienas, įveikęs skrydį, tokiu būdu pakrikštijamas ir tampa visateisiu oro baliono keleiviu.
Kapadokijoje praleidęs vos keletą dienų imi suprasti, kodėl draugiški ir vaišingi žmonės bei žemos kainos čia vilioja nuotykių ieškotojus iš viso pasaulio. Gamtos ir istorijos duetas kompensuoja gerokai vėsesnį nei populiariuosiuose Turkijos kurortuose klimatą. Sakoma, kad čia pabuvę namo grįžta įsikrovę energijos, atsikratę neigiamų minčių ir prikaupę jėgų naujai pradžiai. Ir visai nesvarbu, asmeninio gyvenimo ar karjeros.
