Afriką sudaro 54 savarankiškos valstybės, kuriose gyvena septintadalis Žemės gyventojų. Tokios jos šalys kaip Etiopija, Egiptas, Marokas ar Pietų Afrikos Respublika – itin mėgiamos turistų. Tačiau Odeta norėjo patyrinėti menkai atrastas Afrikos šalis.
Lietuvės kelionė prasidėjo iš Lisabonos (Portugalija). Tiesa, iki čia iš Lietuvos nukakti – irgi nemenka užduotis. Tačiau išgirdusi, kad „TAAG Angola Airlines“ (kuri, beje, Europos Sąjungos įtraukta į „juodųjų“ oro linijų sąrašą, tačiau keliems jų lėktuvams leidžiama atvykti į Lisaboną) pradėjo vykdyti maršrutą Lisabona-Luanda-Maputu už itin patrauklią kainą, susiviliojo.
Žurnalistė pasvėrė, kad būtų nuodėmė nuskridus į Mozambiką neaplankyti ir aplinkinių šalių.
„Juk į tokią tolybę ir egzotiką trenkiesi ne tam, kad pavaikščiotum po sostinę Maputu. Jame taip neįdomu, kad net sunku apsakyti... Taip kelionės maršrute atsirado Svazilandas ir Zimbabvė“, – pasakojo O.Vasiliauskaitė.
Zimbabvė garsi savo Viktorijos kriokliais, kurie masina daugelį turistų. O Svazilandas? Žurnalistę jis sudomino, nes apie jį niekas nieko beveik nežinojo!
„Kai kurie pažįstami juokėsi iš manęs ir bandė išaiškinti, kad tokia šalis arba išvis neegzistuoja, arba egzistuoja tik pasakose. Įrodžiau, kad Svazilandas ne tik yra, bet ir sugeba gyventi racionaliau, tvarkingiau ir turtingiau nei Mozambikas“, – juokėsi ji.
Lietuvė su kompanija visose Afrikos šalyse apsistodavo viešbučiuose arba nuomojamuose namuose per „airbnb“ programą.
„Bėda, kad tos šalys, išskyrus gal tik Zimbabvę, turistų mato mažai, yra visiškai nesuinteresuoti turizmu arba nesidomi, kaip pritraukti į šalį užsieniečių, tad su viešbučiais – problematiška. Ir tai per švelniai pasakyta. Aukštos kokybės viešbučių praktiškai nerasi, trijų žvaigždučių – nemažai, bet kai kurių kokybė labai abejotina. Palapinėj neteko nakvoti, bet Viktorijos kriokliuose apsistojome neįtikėtinai įdomioje vietoje – viešbutis praktiškai po atviru dangum, nakvoji šiaudiniuose nameliuose. Hararėje apsistojome vietinės zimbabvietės namuose. Labai įdomu buvo „iš vidaus“ pažinti ir patiems „pačiupinėti“ tikrą tos šalies gyvenimą. Namuose tarnaitė (normalu kiekvieno labiau pasiturinčio zimbabviečio namuose), maisto ruošimo kultūra ir ... pasinaudojimo turistais „kultūra“, kada į užsieniečius (kad ir kaip rasistiškai beskambėtų, bet odos spalva tose šalyse yra svarbi) žiūri kaip į gėrovės ir turto simbolį“, – prisimena O.Vasiliauskaitė.
Kad ir kur bebūtų apsistojusi, lietuvė labai saugojosi uodų. Nors daugelyje viešbučio kambarių ant langų yra užtiesti tinkleliai, jie taip pat yra ir ant lovų, tačiau praskrendantis uodas visada primindavo apie maliarijos pavojų. Prieš kelionę Odeta gėrė vaistus nuo maliarijos, taip pat pasiskiepijo nuo geltonojo drugio karštinės.
„Skiepų pasas atvykstant į Mozambiką yra privalomas. Kaip ir vizos. Keliaujantieji į vadinamąją „juodąją Afriką“ turi įvertinti finansinį „nuskausminimą“ vizoms, profilaktiniams medikamentams ir skiepams“, – pataria žurnalistė.
Safaris šiose šalyse yra „it‘s a must“. Kiekvienoje rasi po kelis milžiniškus nacionalinius parkus, kuriuose visas didysis Afrikos penketas: liūtai, drambliai, raganosiai, leopardai ir buivolai. Iš visų jų Odetai neteko matyti tik leopardo, nes jie – paslaptingi nakties gyvūnai, kurie dieną slepiasi medžiuose. Beje, Odeta pasakojo, kad už laukinio gyvūno sumedžiojimą ar sužalojimą Svazilande baudžiama kalėjimu mažiausiai penkeriems metams, o parko prižiūrėtojai į tokius brakonierius gali šauti be perspėjimo ir jiems už tai negresia jokia baudžiamoji atsakomybė.
„Safariai ir nacionaliniai parkai tiek Svazilande, tiek Zimbabvėje – tuštoki. Sutikome vos keletą turistų iš Europos. Akivaizdu, kad šios šalys nėra itin suinteresuotos turizmu. Tą pabrėžia ir vietiniai gidai“, – pasakojo ji.
Zimbabvė dar kenčia nuo ekonomikos kracho ir autoritarinių prezidento Roberto Mugabės valdymo metodų. Dėl milžiniškos infliacijos Zimbabvėje dabar cirkuliuoja JAV doleris bei pereinamieji Zimbabvės doleriai. Tačiau, anot Odetos, turėti grynųjų pinigų šioje šalyje kartais gali būti misija neįmanoma.
„Išsigryninti kasdien galima apie 50 dolerių, tačiau bankomatuose grynųjų dažniausiai nėra, o bankuose keitimo kursas kartais būna tiesiog „kosminis“. Nustebino ir kainos parduotuvėse. Brangu. O vidutinis atlyginimas – apie 500 dolerių. Aišku, už šildymą jie nemoka. Klausdavau, kaip pragyventi? „Juodoji ekonomika“, – atsakydavo“, – prisiminė O.Vasiliauskaitė.
Zimbabvėje ir Mozambike klesti korupcija, Svazilande jos mastas kiek mažesnis. Ar saugu? Maputu Odetos kelionės kompanjonui tiesiai iš rankų nugvelbė mobilųjį telefoną šalia atsitiktinai rasto Lietuvos konsulato. Apsauginiai visur, bet žiūri visi pro pirštus arba irgi nori tam tikro „užmokesčio“.
„Saugu tik tai, kad kriminalo nebus: niekas į tave nešaus ar neįrems peilio į šoną. Tiesiog švelniai ištrauks... Keista, tačiau labai saugiai jaučiausi Svazilande. Čia per tris paras nesutikome nei vieno baltaodžio žmogaus. Nesakau, kad mus badė pirštais, tačiau išskirtinio dėmesio tikrai sulaukėme, kaip ir šūksnių mulungu – baltasis“, – prisiminė O.Vasiliauskaitė.
Nesaugiai, tik jau kita prasme, lietuvė jautėsi ir keliaudama po šias šalis autobusais ir traukiniais.
„Visos šios transporto priemonės tiek nugyventos ir nuvažinėtos, kad kartais apimdavo jausmas, jog kelionės gal nelabai ir pabaigsi... Štai kodėl afrikiečiai uoliai meldžiasi prasidėjus kelionei. Bet nieko, praleki sausakimšu autobusu, kuris prigrūstas žmonių aklinai, 120 kilometrų per valandą greičiu ir galiausiai pripranti“, – susijuokė ji.
Taip keliaujant ji matė iš šių valstybių periferijas. Anot jos, kaimai ir miesteliai atrodo labai skurdžiai.
„Įspūdis, kad jie tik ir laukia atvykėlių, kuriems reikia nereikia, bet siūlys visko: nuo vandens, gaiviųjų gėrimų, užkandžių, telefono įkroviklių, drabužių ... iki kelionei „itin naudingų“ dalykų: kepimo popieriaus ir plastikinių ar aliuminio kibirų“, – prisiminė O.Vasiliauskaitė.
Populiariausi suvenyrai šiose Afrikos šalyse – vietiniai rankdarbiai, papuošalai iš medžio, sėklų, karoliukų, muilo akmens ir kiti rankomis gaminami dalykėliai.
Žurnalistei įstrigo šių šalių didžiulis skirtumas, kurį atspėti galima pažvelgus į tai, kokia šalis buvo kurios kolonija. Didžiosios Britanijos kolonija Zimbabvė ir protektoratas Svazilandas, anot Odetos, gyvena akivaizdžiai geriau nei Portugalijai priklausęs Mozambikas.
„Buvusi Portugalijos ir buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos labai skiriasi švaros ir tvarkos klausimais. Bei verslumu ir verslo idėjų įgyvendinimu. Mozambike – didžiulis regresas ir apsileidimas. Šiukšlynų šiukšlynas. Bet bendras visų šalių vaizdas (ką akcentuoja ir vietiniai) – nemokėjimas net išlaikyti to ekonominio gėrio, kurį prieš keturis ar penkis dešimtmečius paliko anglai ir portugalai. Daug kas apleista, kai kas paremontuota, bet jokių naujų idėjų. Daugelį yra užvaldęs „bendro tingėjimo“ jausmas. Karšta, bananas ar mangas po kojom nukrenta, žuvų prisigaudom ir gerai...“, – atsiduso keliautoja.
Mozambiko reputaciją išgelbėjo maistas. Anot Odetos, šioje šalyje niekas negali lygintis su jūros gėrybėmis.
„Jos tobulos. Stengėmės maitintis restoranuose, neeksperimentavome su gatvės maistu. Visose šalyse labai daug valgo vištienos, ryžių, vaisių, o Zimbabvę valdo kukurūzų patiekalai! Kepti kukurūzai, kukurūzų traškučiai, kukurūzų miltų patiekalai, kukurūzų košė – sadza – prie žuvies ir vištienos“, – pasakojo lietuvė.
Baltųjų procentas šiose šalyse labai mažas – apie trys procentai. Kiek daugiau baltųjų – Zimbabvėje. Žurnalistė nepastebėjo jokio susipriešinimo tarp rasių, tačiau vietiniai neslepia, kad baltaodis žmogus jiems iki šiol asocijuojasi su turtais, pinigais ir valdžia.
Iš visos kelionės lietuvei didžiausią įspūdį paliko Viktorijos kriokliai.
„Kažkas neįtikėtino! Grožio, vandens stichijos galios nelabai gali nupasakoti, nes tą reikia išvysti pačiam... Lygiai prieš metus esu lankiusis prie Iguazu krioklių Brazilijoje ir Argentinoje, kur turistų tiek daug, kad net sunku vaikščioti specialiais takais, o čia vietos – kiek nori! Vėl gi, turizmas Zimbabvėje ir Zambijoje (Viktorijos kriokliai skiria šias dvi valstybes) taip neišvystytas, kad žmonių galima sakyti nėra“, – pasakojo Odeta.
Beje, žurnalistė pastebėjo, kad visos šalys labai priklausomos nuo Pietų Afrikos Respublikos (PAR). Svazilande net nacionaliniai pinigai lilangeniai yra susieti su PAR randu, tad šalyje lygiomis teisėmis galioja abi valiutos. Daugelis prekių yra iš PAR, o lėktuvų skrydžiai beveik vien į PAR miestus rodo šios šalies svarbą. Tiesa, Odeta į PAR nevyko dėl lietuviams nepalankių vizų gavimo sąlygų.
PAR užvaldžiusi iš šių trijų valstybių prekybos centrus.
„Visose šalyse be problemų gali rasti didelių ir gerų prekybos centrų, kur gausi ko tik nori! Ir tas „ko tik nori“ beveik visas bus iš PAR“, – teigė Odeta.
Galiausiai baigdama pasakojimą O.Vasiliauskaitė sako, kad afrikiečiai nepaprastai draugiški.
„Jie jautrūs, dėmesingi. Ir nebūtinai visi apgaus. Anaiptol. Svazilande, pavyzdžiui, suskaičiavo kiekvieną banknotą ir monetą grąžai, o mes net nepastebėjome, kad netyčia sumokėjome dvigubai“, – nusišypsojo neatrastas Afrikos šalis ištyrinėjusi lietuvė.
