Matosi, kad ši frazė – tik pusiau dirbtinė deklaracija, kuria patyręs turistų viliotojas išbėrė, tikėdamasis pelnyti pirmąjį palankumą. Kita pusė šios darbinės frazės išplaukė iš pačių šio profesionalo širdies gelmių.
O kaip kitaip galėtų būti? Juk vaizdelis aplinkui išties nekoks – šio veikėjo kolegų daugiau, nei turistų. O kartais piramidės papėdė – išvis tuščia. Tokie vaizdai prie bene pagrindinių Egipto turistinių objektų – Gizos piramidžių, vadinamų vienu iš didžiųjų pasaulio stebuklų. Jas lankė ir daugybė lietuvių – bene ryškiausia iliustracija tos komos būsenos, į kurią yra įpuolęs vienas iš svarbiausių šios šalies ekonomikos sektorių – turizmas.
Žinoma, dabar dar tęsiasi karštasis sezonas, kurio metu šalį visuomet aplanko žymiai mažiau turistų, nei anksčiau. Tačiau tai egiptiečiams – menka paguoda.
Svetingas glėbys – lyg replės
Tačiau lryto.lt korespondentus pasveikinusio vyriškio frazė tiems turistams iš tiesų nežada nieko ypatingai gero. Juk jis ir jo kolegos tą retąjį „brangųjį“ svečią puola su dešimteriopa energija. Kainos – jei ir mažesnės, nei anksčiau, tai tikrai nedaug.
O ir tie pinigai, kurie iš turistų kišenių nubyra į vietinių vertelgų kišenes, nepapildo arba labai menka dalimi papildo ir subliūškusį bei kiaurą Egipto biudžetą. Gizos piramidžių papėdė – juodoji skylė, kurią valdo šalia piramidžių plytinčio rajono atstovai ir jų bosai.
Jie valdo ir šalia esančias daugybę parduotuvių, kuriose pardavinėjamos pagrindinės prekės, siūlomoms turistams, privaloma tvarka į jas atvežamiems po turo aplink piramides – kvepalai ir aliejai bei išpaišyti papiruso lapai.
Panašu, kad net ir tarp šios publikos yra prasidėję vaidai ar net žūtbūtinė konkurencija – pačiose piramidės prieigose prie kiekvieno automobilio, kuriuo atvežami negausūs turistai, puola itin agresyvių vertelgų būrys ar vienas jų atstovas, kuris stengiasi kone prievarta įvilioti į šalimais esantį kiemą.
Jame – tokie patys vežimai su arkliais ir kupranugariai, kurie yra ir prie pačių piramidžių ir kuriais po dykumą ir aplink piramides vėžinami turistai.
Viena ekskursija, trunkanti mažiau, nei valandą ir užsibaigianti vienoje iš parduotuvių – 60 eurų. Vienas iš tų, kurie vadelėja kupranugarius ar vežimus, trumpo sustojimo metu išberia kelis bendro pobūdžio sakinius apie piramidžių istoriją. Tai jam suteikia pagrindą po kelionės kategoriškai pareikšti: „Taigi, žmonės, viskas, ką sumokėjote, eina mano bosui. O aš dar dirbau ir jūsų gidu, taigi duokite man arbatpinigius!“.
Itin įžūliai pinigų reikalauja ir tie, kurie stovi prie kokios nors kapavietės šalia piramidžių. Tai ten įėjus, jie parodė ranka į kokią nors skulptūrą, kažką apie ją pasakė ir, žiūrėk, prie išėjimo jau tiesia ranka ir reikalauja pinigų.
Valstybė čia niekuomet nebuvo pajėgi suvaldyti padėties ir bent apžvelgiamoje ateityje to nepajėgs padaryti. Ji gali pretenduoti iš esmės tik į tuos pinigus, kuriuos surenka už bilietus prie įėjimo. Tačiau ir tai turbūt ne į visus.
O kainos ir čia ne tokios jau ir mažos. Pavyzdžiui, už įėjimą prie didžiosios piramidės ir kito iš vadinamųjų didžiausių pasaulio stebuklų – sfinkso – užsieniečiams reikia mokėti dvidešimt eurų, o jei nori patekti į piramidės vidų – dar antra tiek.
Tame viduje, kuriame trūksta oro ir akimirksniu išpila prakaitas, lyg geroje pirtyje – nieko nėra, tik siauras įėjimas į viršun kylantį koridorių. Juo reikia kopti susilenkus trilinkam, o pagaliau, pralindus pro siaurą plyšį, patenkama į pagrindinę patalpą. Ji, greičiausiai buvusi faraono kapaviete – visiškai tuščia.
Tačiau kai kas vis tik neatsispiria norui apsilankyti vieno paslaptingiausių pasaulio pastatų viduje – juolab, kad dabar ten net gali pabūti visiškai vienas. O tai dar prieš kelerius metus buvo kone neįmanoma – juk tiek aplink piramides, tiek didžiosios piramidės viduje nuolatos sruvo turistų srautai.
Merdi ir visa ekonomika
Tarp tų negausių turistų, kuriuos dar galima sutikti prie piramidžių, iš pirmo žvilgsnio dominuoja arba egiptiečiai arba atvykėliai iš kitų kaimyninių ir regiono valstybių. Baltaodžių europiečių, amerikiečių ar australų – labai nedaug. Kaip, beje, ir visame mieste, kuriame svetimšaliai dėl savo retumo itin išsiskiria minioje.
Vienas iš skaudžiausių nuostolių – išsekę turistų iš Rusijos srautai. Jie išseko dėl tos pačios priežasties, kaip ir srautai iš kitų šalių – terorizmo grėsmės. Praėjusių metų lapkritį virš Sinajaus pusiasalio, kuriame vyksta „Islamo valstybės“ teroristų partizaninis karas prieš Egipto kariuomenę, buvo susprogdintas Rusijos keleivinis lėktuvas.
Rusijos režimas uždraudė savo turistaujantiems piliečiams vykti į Egiptą, nors su dabartine karine Egipto chunta ir palaiko itin draugiškus ir šiltus santykius.
Taigi, rusų, kurie dažnai tiesiog taškydavosi pinigais tiek prie piramidžių, tiek kurortų prie Raudonosios jūros viešbučiuose, nebėra.
Merdintis turizmo sektorius – padėties, kurioje atsidūrė ir viso Egipto ekonomika, išraiška. Ši šalis dabar iš esmės priklauso nuo užsienio paskolų ir tų investicijų, kurias dar galima atsivilioti, privatizuojant kokius nors didelius objektus. Taip pat, žinoma, nuo karinės diktatūros prievartos ir kontrolės mechanizmų stiprumo – juk ekonominį nuosmukį visuomet lydi auganti socialinė bei politinė įtampa.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Goethe‘s institutais Egipte ir Lietuvoje pagal projektą „Carte Blanche: Kairas Vilniuje“.
