Pakako ropojimo pro meditacijų urvus vingiuojančiu siauru taku: viename šone turėklus atstoja virvė ir atsikišusios uolų atbrailos, kito šono apačioje žioji pieva, o akių lygyje horizontą užpildę tankūs Changajaus kalnų eglynai.
Akmenys buvo šlapi ir slidūs. Šią vietovę kažkur centrinėje Mongolijoje, Ovorchangajaus ir Archangajaus provincijų pariby, nuo pat ryto merkė smarki liūtis.
Šamanų žemėje – ir atjautos religija
Žygį nuo jurtos, kurioje apsistojau, pradėjau auštant, kai virš Orchono upės slėnio debesys dar tik brinko. Po to jau daugiau nei dvi valandas klampojau pažliugusiais nuo lietaus, purvo išdarkytais miško takais. Tas pliurzinas kelias iki Tuvchuno dar sykį parodė esmines mongolų pasaulėžiūros kryptis.
Pakeliui į Tibeto budizmo šventovę, garsaus veikėjo Zanabazaro iniciatyva pastatytą 17 a., stūkso didžiulis „medis“, sudėtas iš šakų ir aprištas mėlynais khadakais.
Tai reiškia, kad einant į budų buveinę, galima pagarbinti Dangų ar gamtos dievybes ir svarbiomis progomis atlikti ritualus su pačiu šamanu. Apie tai smulkiau papasakosiu kitą kartą. Tik priminsiu, kad Dangaus – Tengger arba Tengri ir protėvių kultas Mongolijoje turi žymiai gilesnes šaknis nei vadinamoji atjautos religija.
Tibeto budizmas iš Sniegynų šalies su Sakya ordino mokymais į šamanų žemę atkeliavo 13 a. Iki šių dienų Mongolijoje daugiausia išliko kitų mokyklų – Gelug (Geltonkepurių) ir Nyingma (Raudonkepurių) vienuolynų, įkurtų 16 ar 17 a. ir vėliau.
Apibendrintai: ne visi mongolai – budistai, bet visi mongolai – tengeristai ar šamanistai. Tie, kurie išpažįsta ir budizmą, vienais gyvenimo atvejais atlieka ritualus aplink „ovoo“ ir kreipiasi į šamaną, kitais – eina į vienuolyną ir nusilenkinėja dievybėms.
Kad šie tikėjimai liečiasi, o kai kada būna persipynę, liudija ir tokie lauko altoriai, ant kurių ir mėlynuoja dangų simbolizuojantys khadakai, ir plazdena skirtingų spalvų maldos vėliavėlės.
Šamanizmas ir budizmas Mongolijoje ir pliekiasi, ir sugyvena. Kaip brandaus amžiaus sulaukę vyras ir žmona, ilgainiui tapę šeimos vieniu: daug kartu išgyvenę, kai kurias nuoskaudas vis dar giliai mena, už kai kurias – vienas kitam atleidę, geriausius nuopelnus bendrai gerovei linkę kiekvienas priskirti sau, vis dėlto vienas kitą gerai pažįsta, perėmę vienas kito savybes ir vienas prie kito prisitaikę, todėl kažkaip išsitenka po vienu stogu.
Kiaurai peršlapusi, sunkiai brisdama per pelke virtusius miško žolynus, matau, ir kaip mano vairuotojas, trisdešimtmetis vyrukas, iki šiol prie vairo su dideliu užsidegimu be perstojo kalbėjęs apie mįslingus nuotykius pas šamanus ir klausinėjęs, ar mano šalyje yra tokių tarpininkų tarp dvasių pasaulio ir žmonių, artėdamas vienuolyno papėdę, juos pamiršta.
Stačiose uolose – meditacijų celės
Be to, jį apima rūpestis, kaip nenuklysti, kadangi šuorais duodantis lietus nublukina net artimą horizontą, o daugiau jokių patikslinimų, išskyrus vieną rodyklę ant medžio ir perbraukto motociklo ikoną, nėra. Bet jas čia regėti keista.
Nes nuo Charchorino iki nakvynės vietos – klajoklių įkurtos kelių jurtų stovyklos – apie 70 km važiavome išvis be jokių nuorodų ar ženklų.
Laukiniuose Čingischano kraštuose įprasta ir šimtus kilometrų be jų apsieiti. Skaitmeninės navigacijos nėra ir būti negali, kadangi stepių, dykumos dykrose ar tarp kalnų nėra tikslių adresų. Nes išvis nėra jokių pastatytų objektų arba jų reta, ir tie paprastai laikini.
Kai baigiasi asfalto ir žvyro keliai, – o jų palyginti menkai – sumai nutola, ir į visas pasaulio šalis driekiasi vientisi laukai, reikia orientuotis pagal saulės padėtį, kito automobilio paliktas vėžes – nors dar nereiškia, kad jis vyko būtent ten, kur reikia dabar – ir tiesiog sekti savo nuojauta.
Pro mašinos langą pamačius jakų ar ožkų bandą genantį piemenį, svarbu nepraleisti progos jį užkalbinti. Vietiniai klajokliai net iš pirmo žvilgsnio visiškai vienodai atrodančiose apylinkėse kelių dešimčių kilometrų spinduliu gaudosi nepriekaištingai.
Mano vairuotojas ilgai neblūdijo ir stepių painiavą įveikė sklandžiai. Nuo palapinių gerą kilometrą palipus viršun, atsiveria pamiškė su tiesiausiu keliu į vienuolyną.
Taigi, ne šiaip sau ten įsmeigtas paveikslėlis su nurodymu nevažiuoti transporto priemonėmis bei netriukšmauti. Jau prie pat vienuolyno dar sykį primenama apie būtinybę laikytis tylos. Nevalia trikdyti medituojančiųjų.
Viename Tuvchuno urve vienuolis Jamiyanas Gelenas, neišlįsdamas iš savo celės praleido 11 metų. Budizmo praktikas aukščiausiame lygyje įvaldę asketai gali metų metus medituoti toje pačioje padėtyje ir išlikti gyvastingi.
Viena sustingusio vienuolio istorija
Tantrinio budizmo praktikuotojai siekia ir mirti pasitelkę specialias meditacines technikas. Jos gali padėti įveikti nelengvą bardo būvį ir sėkmingai persikūnyti. Pažangiausi adeptai geba šį procesą valdyti ir mirties link eiti sąmoningai. Pasitraukimas, panirus į gilų transą, trunka kelias dienas ar savaites.
Tibeto budizmo kraštuose vis dar randami pavieniai šimtamečiai, sustingę į lotoso pozą. Štai praeitais metais Mongolijoje vienuolio mumija išgarsėjo netikėtomis aplinkybėmis. Ją, pasak „Siberian Times“, Sodnomdaržos kalne, Archangajaus srityje, radę nedorėliai ketino parduoti juodojoje rinkoje.
Nustatyta, jog į galvijų odą buvo susuptas lama Tsorzhas Sanzhzhavas. Buvo spėjama, kad medituodamas jis patyręs ypatingą būseną – tukdamą. Bet mistiniai gandai, kad rastas sustingęs vienuolis tebegyvas, buvo netrukus paneigti.
Adeptui, ant kurio kūno išlikę plaukai, nagai ir apdarai, gali būti apie 200 metų. Tyrėjai sako, kad po mirties jis buvo mumifikuotas (kūnas greičiausiai buvo įtrintas druska, kad geriau išsilaikytų). Kelių kartų vienuoliai mirusįjį prižiūrėjo ir rūpinosi, kad jo nesudarkytų plėšrieji paukščiai, kol į jį slapčia pasikėsino nusikaltėliai.
Išgelbėta lamos mumija iš pradžių buvo tiriama ir laikoma Ulan Batore. Žmonės turėjo galimybę ją pagerbti, žinoma, per atstumą. Eiti artyn, ją liesti ir fotografuoti buvo griežtai draudžiama. Apskritai blykstės, ryški šviesa, skaitmeninių prietaisų garsai eksponatui, juolab sakraliam, kenkia.
Bet jaunas mongolų aktorius kažkokiu būdu – matyt, pasinaudodamas asmeniniu žavesiu ar apsauginių aplaidumu – sugebėjo prasibrauti iki ekspertizės centre laikomo garbingo numirėlio ir su juo pasidaryti asmenukę. Šventvagiška nuotrauka netrukus paplito po socialinius tinklus ir Azijos žiniasklaidą.
Galiausiai nuspręsta šventus palaikus grąžinti į pradinę kapavietę ant kalno, šalia mokytojo lamos Gesero, kad piligrimai turėtų galimybę atnašauti buvusiems vienuoliams kaip šventybėms. Tik ketinama jas labiau apsaugoti aptveriant.
Tai – tik viena iš daugybės tikrų istorijų iš pašvęstųjų pomirtinio gyvenimo. Nuošalaus Tuvchuno vienuolyno urvų paslaptys – irgi ne tokios vienintelės Mongolijoje.
Vienuolynuose – rami tuštuma
Užtat šią stūgaujančių vėjų šalį verta aplankyti ne tik dėl laukinės gamtos ir pažinties su nerūdijančiu klajoklių gyvenimo būdu, bet ir dėl budizmo palikimo. Kelionę iš Vilniaus ar kitos Europos sostinės patogu pradėti su „Turkish Airlines“.
Lėktuvas nusileidžia sostinėje Ulan Batore. Nebūtina skubėti iš ten pabėgti vien todėl, kad milžiniškame Mongolijos plynaukštės žemėlapyje tai atrodo nykus taškas.
Reikia įvertinti, jog kelionės metu tai bus pirma ir vienintelė arba viena iš nedaugelio vietų su paprastais šiuolaikiniais patogumais miesto žmogui. Pavyzdžiui, yra viešbučių su karštu vandeniu, geromis lovomis ir internetu, didelis prekybos centras, kavinių, turizmo agentūrų.
Taip ruošiantis kelionei ir malantis Ulan Batore, apšilimui galima aplankyti Geltonkepurių Gandano vienuolyną.
Viena svarbiausių budizmo studijų vietų Mėlyno dangaus šalyje – prie pat Charchorino ir buvusios sostinės Karakorumo griuvėsių 16 a. pastatytas Erdene Zuu vienuolynas. Klestėjimo metu jame gyveno per tūkstantis vienuolių, stūksojo 108 stupos – tai praktiškai reikšmingas skaičius budizmo išpažinėjams.
Per vidinius karus vienuolynas ne kartą griuvo dalimis. Didžiausią žalą jam, kaip ir kitoms šalies šventovėms, padarė komunistai 20 a. Tačiau budistinis Erdene Zuu grožis nepavaldus nei griovėjų agresijai, nei laikui.
O ypatingos dykumos energijos pasisemti, kaip vietiniai tiki, neprilygstamas yra Khamarin Khiid. Šis Raudonkepurių vienuolynas, iškilęs 19 a., stūkso Gobio smėlynuose, Mongolijos pietryčiuose, apie 40 km nuo Sainšando. Tai Transmongolijos geležinkelio stotelė pakeliui į Kiniją.
Lygindami Mongolijos ir šios didžiosios kaimynės vienuolynų atmosferą, didelius skirtumus pajustumėte iš karto vien todėl, kad Kinijoje vyrauja kita budizmo atmaina – čan – su savo istorija, tvarka ir taisyklėmis.
Vienoje daugiausia gyventojų ir turistų turinčioje pasaulio šalių net, regis, atokiausiose šventyklose bus triukšminga ir tiršta pamaldžių lankytojų, žioplinėtojų bei čiauškančių gidų.
Mongolijoje, viename rečiausiai apgyvendintų planetos kraštų be visa apimančios turizmo industrijos, vienuolynuose už sostinės ribų ne religinių švenčių metu visada bus tyku. Tik vienas kitas vietinis pasaulietis su pažįstamais vienuoliais šnekučiuosis ar suks maldos malūnus, eidamas šventą ratą korą. Ten vienuolynai nesukomercinti. Į daugumą įėjimas laisvas arba už simbolinį kelių eurų mokestį.
Saugus Tibeto budizmo prieglobstis?
Panašu, jog antra pagal dydį planetoje valstybė be priėjimo prie jūros, kartu su Rusijos Tuva, Kalmukija ir Buriatija iš vienos pusės ir Ladaku Indijoje bei Butanu – iš kitos pusės, dabar yra viena saugiausių Tibeto budizmo priebėgų.
Juk šios senosios, sudėtingos filosofinės sistemos centras – Kinijos okupuotas Tibeto regionas dėl vykdomos įžūlios ekonominės ir demografinės politikos netenka sąlygų visaverčiai puoselėti svarbias religines tradicijas.
Netolimoje ateityje padėtį dar labiau apsunkins Pekino draudimas Tibeto dvasiniam ir politiniam vadovui Dalai Lamai atgimti už KLR sienos. Tikrojo, nepriklausomo nuo komunistų, aukšto rango tiulku Kinijos valdžia nepripažins, vadinasi, išstatys savąjį Jo Šventenybę.
Tuomet rasis du Dalai Lamos – vienas tikras, kitas – „suklastotas“ įpėdinis, tarnausiantis daugiau politinei propagandai.
Tiek Azijos, tiek Vakarų budistai dalinsis į dvi stovyklas, įsimaišys dar daugiau miglos. Taip jau nutikę su Karmapa XVII. Dar skaudesnis dūris buvo Pančen Lamai: tas, kurį pripažino Dalai Lama XIV, buvo suimtas ir jo likimas pasauliui neaiškus, o kitas augo po Pekino sparnu. Kai dubliuosis ir itin svarbi Dalai Lamos institucija, Tibeto budizmas dar labiau susilpnės.
Tokiu, sudėtingu ir naujų išbandymų nerimastingai laukiančiu, metu mongolai šnabždasi, kad Dalai Lama galėtų atgimti būtent jų šalyje, o valdžia esą nepataikautų įtakingajam raudonam drakonui.
Nepaisant to, kad Mongolijoje didesnį autoritetą pelnęs šamanizmas, budizmas turi galimybių gyvuoti laisvai. Nuožmūs sovietų ir komunistų siausmai, per kuriuos praeito šimtmečio vidury buvo žlugdoma ir naikinama Mongolijos šviesuomenė bei religija, – jau praeity.
Kad ir daug vienuolynų sunaikinta, kad ir gerokai praretėjo budistų elito gretos, artėjant naujajam tūkstantmečiui, šalis bent formaliai tapo demokratine. Dharmos sergėtojai, kaip ir šamanai, nebepersekiojami. Politikai labiau užsiėmę savais reikalais ir korupcija, religija jiems nekliudo.
