„Na va, matote, koks esate – jums svarbu tik patenkinti žemiausius instinktus: pavalgyti, pamiegoti ir užsiimti seksu. O štai poezija išvis nesidomite“.
Šį trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius į Ulan Batorą išskrido ne dėl poetų, o dėl 11-ojo aukščiausio lygio Azijos ir Europos susitikimo. Jo tikslas esą – dviejų žemynų dialogas. Prisipažinsiu – ten vykau irgi ne dėl poetų, nors jų pavardes sužinojau. Bet ir ne dėl biurokratinių rankų paspaudimų.
Kodėl Mongolija?
Mane traukė artimesnė pažintis su Mėlyno dangaus ir stepių šalimi, kurioje iki šiol daug kur žemė yra visų bendra ir nemokama (išskyrus Ulan Batore ir dar keliuose didesniuose miestuose), ir kas pirmas joje pasistato jurtą, tas turi teisę ten gyventi.
Ar bent įsivaizduojate, kad tokia tvarka būtų pas mus, net jei turėtume šimtąkart daugiau ploto? Ne, nė neįsivaizduojate, nes taip neįmanoma.
Vykau į nomadų kraštą, kuriame, greta plačiai po laukus, kalnus ir žmonių pasaulėžiūrą paplitusio šamanizmo, prieglobstį turi Tibeto budizmas, ir iki šiol randamos šimtametės medituojančių vienuolių mumijos.
Vykau į antrą pagal dydį planetos valstybę be priėjimo prie atviros jūros, tačiau turinčią tiek pat homo sapiens, kiek Lietuva. Vykau į šalį, kurios gyventojai šneka viena neskambiausių pasaulyje kalbų su daugybe „tč“, „rh“ ir „kh“, juos tiksliai ir visiškai teisingai ištarti moka tik ten gimęs ir augęs vietinis, antraip gali tekti pasispjaudyti.
Vykau į šiurkštaus klimato regioną, kurio šiauriniame pakraštyje išlikusių miško genčių vaikai, spaudžiant 40 laipsnių šalčiui, laksto po sniegą nuogut nuogutėliai ir užauga sveiki ilgaamžiai.
Vykau į žemes, kuriose nėra neturistinių maršrutų, nes jose išvis nėra turistinių vietų, nebent kelios išimtys ir kur ne kur pozavimui išnaudojami plėšrieji paukščiai, turintys gerą pusdienį pririšti tupėti ir pagal komandą plasnoti.
Tačiau niekas keliautojų nelaukia nutiesę lygius kelius, pristatę ant kiekvieno posūkio nuorodų ir skelbimų anglų kalba, nupudravę šventyklas ir stepių dykynėse pristatę įvairiausių kategorijų ir skirtingo žvaigždučių skaičiaus viešbučių.
Ne todėl, kad vietiniai būtų nesvetingi. Draugiškumas ar dosnumas nebūtinai turi sutapti su komercija, kad ir kaip toji iliuzija viliotų. Tiesiog klajokliai turi svarbesnių reikalų nei turizmo verslas ir yra visiškai kitokie nei mes. Nė nepanašūs į didžiuosius kaimynus kinus.
Į tai galėtų dėmesį atkreipti ir mūsų valdžios rimtuoliai, kurie į tarptautinius forumus skraido megzti dialogų su Rytų šalių valdininkais. Žinoma, Mongolijoje iš Kinijos, su kuria ji lietėsi nuo pat senų laikų, atkeliavusios korupcijos papročiai klesti, esti posovietinių liekanų, o gyventojai turi komunistų paliktų skaudulių dėl sugriautų vienuolynų ir suluošintos šviesuomenės. Tačiau tai – ne Kinija.
Klajoklių mentalitetas žaibiškai vienodėjančioje Azijoje Mongoliją daro išskirtine. Jokia agresyvi politinė ar ekonominė jėga iš žmonių (pa)sąmonės neišplėšė nepertraukiamo ryšio su žeme, klajokliško gyvenimo vertybių, konservatyvumo. Pavyzdžiui, mongolai su kinais turi stiprių verslo ir prekybos ryšių, bet jų lengvai neįsileidžia.
Matyt, žvelgdami į apverktiną kaimynų aneksuotos Vidinės Mongolijos padėtį, kur jau tik regiono pavadinimas turi kažką bendra su tėvynainiais, bei pasienio gyvenvietes, mongolai nujaučia, kuo grėstų masinė chanių imigracija.
Atsargumas, uždarumas – vienos iš svarbiausių Mongolijos savybių, kurių dėka joje dar išlikę skaidrių ežerų ir laisvai prieinamų gėlo vandens krantų, tyrų upių bei šaltinių, dar iki galo neišdraskyti naudingų iškasenų telkiniai, dar galima už sostinės ribų kvėpuoti visai grynu oru ir leisti visišką arklių, kupranugarių, avių ir raguočių laisvę.
Ilgesingai išsitęsusiems horizontams, kurie priklauso daugiau gyvuliams nei žmonėms, įamžinti kaip tik tinka kamera „Sony Action Cam“. Ne sykį jai buvo darbo automobiliui lėtai važiuojant tarp mykiančių ar mūkiančių stambių keturkojų, kol šie įsižeidę užleisdavo kelią ir tingiai išsisklaidydavo į šonus.
Kelio pradžia – brangi viza
Jei keliautojo nuo Mongolijos neatbaido nei jos laukinis charakteris, nei tai, kad ši šalis neįeina į madingų ir privalomų aplankyti vietų sąrašą, vadinasi, neatbaidys nė tam tikri formalumai.
Viza privalu pasirūpinti iš anksto. Artimiausias konsulatas įsikūręs Varšuvoje. Pasas su leidimu mėnesį praleisti Mongolijoje atkeliauja per 10 dienų.
Mūsų kelionių agentūros savo svetainėse vienkartinės vizos kainą dideliais skaičiais parašo 160 eurų. Tačiau jos dar neįskaičiuoja kurjerio paslaugų arba konsulinio mokesčio ir jį nurodo atskirai, mažesniais skaičiais. Galutinė suma išeina apie 230 eurų. Tačiau iš jų tarpininkai uždirba simboliškai.
Keliautojai gali šiek tiek sutaupyti nebent patys pigiai nuvykę į Lenkiją. Bet geriausia būtų laiką atsukti atgal: 2014-2015 m. Lietuvos turistams Mongoliją buvo leidžiama aplankyti be vizų. O gal po svarbių Europos ir Azijos vyrų susitikimų ir mūsų sostinėje atsiras Mongolijos atstovybė ir bus suderėta dėl bendradarbiavimo?
Taigi, kelionė prasideda Vilniuje. Skrydis – per Stambulą. Ulan Batoras – tik vienas iš 192 pasaulio šalių miestų, į kuriuos skraidina „Turkish Airlines, pripažinta geriausia oro bendrove Europoje ir vėl apdovanota „Skytrax World Airlines“ už kokybišką aptarnavimą.
Beje, turkų oro bendrovė parūpina nakvynę viešbutyje, jeigu laukimo tarp jungiamųjų skrydžių laikas ilgesnis. Tinkamas variantas, kai nenori tris paras trunkančios kelionės per Frankfurtą, Barseloną, Seulą ir Pekiną su keliais persėdimais ir varginančiais naktiniais knapsėjimais oro uostuose.
Transportas – ir džipas, ir kupranugaris
Ironiška: pirma nuo kasdienio komforto pavargęs žmogus ieško „neturistinio krašto“, skundžiasi šiuolaikiniame pasaulyje pasigendąs „nesukomercintų, autentiškų vietų“, o kai į jas patenka, ima šnypšti dėl patogumų ir aiškumo trūkumo, nes niekas mat turisto neskuba apšokinėti kaip Kalėdų eglutės.
Pasirodo, ir palaukti reikia, ir dar ne taip lengva greitai ir konkrečiai susitarti, ir gyvenimo sąlygos – nebūtinai tokios kaip šiltų kraštų kurortuose. Bet juk ir jokiame kodekse neparašyta, kad mongolai privalo atvykėlius aptarnauti operatyviai ir prabangiai vakarietiškus standartus kaip labai svarbius ponus pagal.
Didžiojoje Azijos dalyje tam tikrų paslaugų gausite greičiau, nei suprasite, kad būtent to jums reikia. Mongolija – tai ne Tailandas, kad ėjai gatve, užsigeidei patekti į kitą šalies galą, nusipirkai rytojui skrydį už 25 eurus, o gal užėjai į pirmą kelyje pasitaikiusį turizmo „centrą“ ir rezervavaisi turą kitai dienai.
Čia turizmo konvejerio nėra. Retai apgyvendintoje Mongolijos plynaukštėje susisiekimo sistema neišplėtota. Vietomis nėra ne tik jokio tarpmiestinio transporto, bet ir paprasčiausių kelių. Ne tokia logistika, kad nukakai į stotį, įšokai į autobusą ar traukinį, ir štai jau vakare atsidūrei kokiame panorėjęs sume (miestelyje).
Iš Ulan Batoro autobusai į aimagų (provincijų) centrus važinėja beveik kasdien pagal apytikslį grafiką, ir šimtai kilometrų atsieina vos kelis ar keliolika eurų. Šalį kerta transmongolijos geležinkelis.
Tačiau kad nusigautumėte iki kokio nors nacionalinio parko, švento kalno ar karštųjų versmių, o gal Gobio dykumos smėlio kopų, tarpmiestinio transporto nepakanka. Vienintelis būdas pasiekti tolimesnį gamtos ar kultūros grožį – tik išsipirkti vietą privačiame automobilyje, geriausia – džipe, arba ant motociklo, arklio ar kupranugario.
Bet jei viešnagės Mongolijoje laikas ribotas, rizikinga užstrigus pusiaukelėje laukti, kol kas nors iš kaimelio vietinių sutiks arba teiksis vykti toliau gilyn. Todėl verčiau iš karto dėl transporto susiderėti dar malantis Ulan Batore.
Kelionė automobiliu vienai dienai pagal didžiausius įkainius atsieina nuo 80 000 tugrikų, tiksliau, nuo 36 eurų, papildomai reikia susimokėti už degalus. Jei keliaujate vienas, tai už visą išeikvotą kurą ir mokėsite vienas.
Galima laukti, kol pasirodys ten pat norintys vykti keliautojai. Bet vėlgi – tam reikia laiko arba atsitiktinės sėkmės.
Aš prabangos trypčioti vienoje vietoje neturėjau. Todėl vairuotojus samdžiausi viena ir viena važiavau į Mongolijos pietus – Gobio dykumą, vėliau – vakarų link, į Charchoriną ir Orkhon slėnį. Tik atsitiktinai nuskilo proga prisijungti prie honkongiečių trijulės, keliavusios vienai dienai pamaklinėti po Gorkhi Terelji apylinkes.
Tad visai ne gandas, o gryna tiesa, kad jei laiko saikiai ir norėtumėte verčiau keliauti ne vieni, turite dar būdami namie pradėti ieškoti suplanuotų turų iš anksto nustatytomis datomis. Jei keliautojas nori išlikti individualistu, tačiau jam svarbu laiku užsisakyti vietą transporto priemonėje, šiam darbui turėtų atsidėti bent porą dienų sostinėje Ulan Batore.
Ekspromto nedaug, atsitiktinumų – užtektinai
Po 3–4 dienas trukusios kelionės, kurių įveikti atstumai – per 1000 km, kainavo nuo 130 iki 300 eurų. Daugiau lupančios turizmo agentūros ir už nepilnos savaitės kelionę grupėje su gidu gali paprašyti 500–600 eurų. Be to, kiekviena jų turi savo politiką. Todėl svarbu palyginti pasiūlymus ir turistų atsiliepimus bei juos atsirinkti.
Antai smarkiai besireklamuojanti amerikiečių „Ger to Ger“ skelbiasi ne pelno siekiančia organizacija, tačiau kainos, palyginti su konkurentais, didelės. Be to, į elektroninius laiškus jos vadybininkai nelinkę atsakinėti, o dėl kelionių besiblaškančius praeivius į savo ofisą Ulan Batore priima arogantiškai ir šykšti informacijos apie maršrutus, jei šie nėra atlikę rezervacijos internetu.
Žymiai lankstesni ir atviresni ekspromtui – agentūros „Travel Mongolia“ jaunuoliai, su kuriais atsitiktinai susipažinau gatvėje. Privalumas, kad jie savarankiškam „paskutinės minutės“ keliautojui gali iškart atrasti vairuotoją ir padėti susidaryti individualų maršrutą.
Žinoma, tokia galimybė sumenktų vieninteliu masinio susigrūdimo mėnesiu – liepą, kai švenčiamas tradicinis festivalis Naadam: į arklių lenktynes, imtynes bei šaudymo iš lanko varžybas pavėpsoti suvažiuoja ir bastūnai, ir rimti dėdės iš viso pasaulio. O šiemet dar ir Europos ir Azijos forumas išpuola. Tuomet, kelionių organizatoriai gąsdina, ne tik kainos šokteli, bet išvis nebelieka laisvų vietų automobiliuose ir mikroautobusuose.
Agentūros vadovas Bačis, kelerius metus pragyvenęs Jungtinėse Valstijose, todėl puikiai kalbantis angliškai, operatyviai sureagavo į vienišos klajūnės iš kažkokios Lietuvos pageidavimus ir konsulatvo visais rūpimais klausimais.
Maža to, vairuotojas, su kuriuo iš Ulan Batoro link seniausio šalyje Erdene Zuu vienuolyno ir buvusios sostinės Karakorumo griuvėsių pajudėjome jau kitą rytą, savo paties noru man aprodė dar daugiau ir savo mėgstamų, ir mano pačios nusižiūrėtų vietų, nei buvome sutarę.
Pasiblaškius po kitus Rytų kraštus, Mongolija žavi tuo, gidai ir vairuotojai nesukaustyti formalumo dėstyti „vikipedinę“ informaciją ir gražbyliauti. Be to, turų organizatoriai nėra taip smarkiai prisirišę prie komisinių ar bent neturi tokio tampraus šios rūšies komercinio tinklo. Tai reiškia, kad niekas keliautojų netempia ten, kur jie nenori ir neplanavo.
Kol kas nėra ir specialiai turistams pristatytų „antikinių“ krautuvių, kurias atvykėliai būtų verčiami aplankyti tik tam, kad juos ten atlydėjęs asmuo gautų kelis papildomus šlamančius, ir jos taptų svarbesnės už išvykos tikslą.
Partnerystė sieja kelionių organizatorius ir kai kurių jurtų stovyklų šeimininkus, taip pat tikrai kokybiško kašmiro ar veltinių prekeivius, bet ir tai daugiau sostinėje ar tik šen ten. O dauguma vertų aplankyti objektų Mongolijoje stūkso, dunkso arba dūla tiesiog po atviru dangumi ir išvis nėra apmokestinti.
Vietinių abejingumas galimybei nuo kiekvieno užsieniečio judesio staigiai darytis pinigus ir įkyriai kontroliuoti kiekvieną žingsnį Mongoliją dar labiau išskiria iš viso Azijos žemėlapio. Beje, ir mongolų savybės, kurios iš pradžių atvykėlį iš tolimų kraštų gali erzinti, netrukus atsiskleidžia iš kitų, visai palankių pusių. Apie tai – kitame pasakojime.
