Tad vos dvi valandos kelionės traukiniu – ir jau galima grožėtis Suvalkų krašto Lenkijoje gamta. Vietų nakvynei atsiras kiekviename kaime, o pasiklysti tikrai neįmanoma. Nors dviračių takų – tikra raizgalynė, kiekviename bažnytkaimyje yra žemėlapis. O nuorodos – kiekvienoje sankryžoje.
Tad nebūtina net įsiminti dviračių tako numerio – užtenka žinoti jo žymėjimo spalvą. Arčiausiai sienos esančiame Suvalkų krašte, kurį lietuviai jau išmaišė ieškodami pigesnių prekių, dviračių takai žymimi žalia, žydra, geltona, raudona arba juoda spalvomis.
Nurodo kiekvieną posūkį
Iš Kauno į Bialystoką traukinys šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais išriedės 9 valandą. Tačiau taip toli važiuoti neverta. Užtenka pasirinkti arčiausiai esančią stotelę – Trakiškes.
Bilietas iš Kauno į Trakiškes kainuos 6,5 euro, dar 2 eurus teks atiduoti už dviračio pervežimą.
Šalia Trakiškių driekiasi daugybė dviračių takų, kuriuos visus sunku ir išvardyti, be to, netoli tarptautinė „Eurovelo“ trasa, kurios ilgis Lenkijoje – 173 kilometrai. Ji šioje valstybėje žemėlapiuose žymima R11 simboliu, o „Eurovelo“ ženklai yra žali.
Suvalkų krašto net 319 kilometrų dviračių žiedas žymimas R65, 63 kilometrų ilgio karo įtvirtinimų takas – R68 simboliais. Išsamių dviračių takų aprašymų netrūksta. Nurodoma kiekvienas posūkis, ar takas asfaltuotas, žvyruotas. Tiesa, kai kur dviračių takas gali pavirsti ir šunkeliu per pievą. Tačiau baimintis neverta – jis tikrai nepasibaigs laukų viduryje. O jeigu sankryžose pradingsta nuorodos, verta pasidairyti į medžių kamienus – lenkai ir ant jų mėgsta žymėti, kuria kryptimi reikia keliauti.
Skirtingai nei Lietuvoje, visi Lenkijos dviračių takai yra sujungti, nors, tiesa, kartais reikia pavažiuoti ir automobilių keliais. Bet tikrai ne magistralėmis, o vingiuotuose asfaltuotuose keliukuose retai kada sutiksi mašiną.
Vis dėlto labiausiai vietos lenkai didžiuojasi neseniai nutiestu dviračiu taku iš Suvalkų į Seinus. Jis žalio ir raudono asfalto, nuo automobilių kelio atskirtas apsaugine tvora, vingiuoja per vaizdingas vietoves.
Žadą Lenkijoje atims ne tik įspūdingos panoramos, slėniai ir ūksmingos girios. Suvalkų kraštas – kaip Šveicarija: kalnas – pakalnė, o paskui – vėl kalnas. Minti dviračiais į juos tikrai reikia jėgų.
Ketina pasiekti pajūrį
Išlipus iš traukinio, prie pat Trakiškių – lietuviškasis Punskas, pakelėse – daugybė lietuviškų ženklų: kryžiai su lietuviškais užrašais, iš akmenų sumūryti Gedimino stulpai. Nors tai Lenkijos pakraštys, dviratininkų netrūksta. Iš Šlionsko keliaujantys Ježis ir Arturas pasakojo, kad ketina pasiekti Gdanską ir pajūrį.
Nors jų maršrutas – per visą Lenkiją, vyrai numojo ranka: „Tokių kaip mes čia pilna.“ Jie keliauja neskubėdami. Vieną dieną nuvažiuoja 30, kitą 50 ar dar daugiau kilometrų.
„Jei pamatome ką įdomaus, sukame iš kelio. Jeigu užtrunkame, labai neišgyvename. Juk atostogų užteks“, – šypsojosi Arturas.
Virš bunkerio bus baras
Tiesa, besidomintiems karo istorija keliaujant dviračiu kai kurių objektų gali tekti ir paieškoti. Račkuose Antrojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimai pažymėti rodyklėmis. Tačiau čia laukia kuriozas. Besidairant, kur yra bunkeris, namo sienas lipdantys statybininkai šypsodamiesi duria pirštu žemyn.
Paaiškėja, kad virš karo laikų įtvirtinimo kyla baras. Bet lenkai svetingai įsileidžia į statybvietę, aprodo tamsius ir drėgnus bunkerio požemius, neužmiršdami priminti žiūrėti po kojomis. Mat yra gilių duobių.
Apie 2 kilometrus nuo Račkų – Dauspudos kaimas, kuriame – neogotikiniai Pacų rūmų griuvėsiai. Rūmai buvo nugriauti 1867 metais, liko tik portikas ir vienas Gandru pramintas bokštas. Pasakojama, kad jo nenugriovė vien dėl to, kad bokšto viršūnėje lizdą buvo susikrovęs gandras.
Liudvikas Mykolas Pacas į rūmus 1815-1821 metais buvo pasikvietęs pusę tūkstančio škotų, kad jie vietinius gyventojus pamokytų verstis žemės ūkiu, įvairių amatų. Tad Dauspudos apylinkėse galima sutikti škotų palikuonių, apie atvykėlius liudija ir Škotijos kaimo pavadinimas.
Muziejų įkūrė elektrikas
Bakalaževe karo įtvrtinimai – jau visai kitokie. Prie jų pasitinka šeimininkas Andžejus Strožykas. Elektriko specialybę įgijęs lenkas tiek įniko į karo istoriją, kad prieš 17 metų vienas pradėjo remontuoti vokiečių bunkerį ir dabar jame, galima sakyti, gyvena.
A.Strožykas iš patalpų išnešė didžiules žemių, akmenų ir viduje įkūrė muziejų. „Štai ta metalinė kepurė sveria 52, o ta – 8 tonas. 50 metų ji gulėjo po žeme“, – skaičius it žirnius bėrė entuziastas, neužmiršdamas priminti, kad vieną detalę iš žemių kasė net tris mėnesius.
A.Strožyko įkurtame muziejuje – ne tik karių uniformos, minos, sviediniai, bet ir paties šeimininko nuotraukos Štai toks jis buvo 1979-aisiais, o štai taip atrodė po trisdešimties metų.
Lenkai giria parko grožį
Vygrių kamaldulių vienuolynas, Šiurpilio piliakalnis, įspūdingas Stančikų siaurojo geležinkelio viadukas dviračiu nesunkiai pasiekiami. Link jų veda ne vienas takas.
Pakeliui namo verta aplankyti Baranovo apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai.
Apskritai Suvalkų kraštovaizdžio parkas laikomas vienu gražiausių Lenkijos kampelių. Jame -- Juodosios Ančios slėnis, Turtulio ozas, kuris vadinamas gražiausiu ozo pavyzdžiu Lenkijoje.
O Ciso kalną lenkai pakrikštiję Suvalkų Fudzijama.
Suvalkų kraštovaizdžio parke esantis Vodzilkių kaimas – sentikių. Vodzilkius įkūrė rusai 1788 metais, bėgdami nuo persekiojimo savo tėvynėje. Netoli – Smolnikai ir nuostabios panoramos. Visa tai nesunku pasiekti dviračiais.
