Vadinasi, tamada yra pats tikriausias profesorius, apie šalies istoriją, kultūrą, buitį ir būtį galintis almėti tostų versmėmis.
Vynas stikliniuose ąsočiuose – gintaro spalvos. Kiek jo per šeimos šventę prie stalo susėdę išgeria Adžarijos gyventojai ir svečiai – neišmatuosi.
Vynas tiesiog nesibaigia. Man atrodo, kad jis silpnas, bet jie tvirtina, kad stiprus. Ir pataria stipriai pavalgyti.
Sūris sviesto padaže, sūris be padažo, sūris kaip košė, sūris kaip sviestas, chačapuris, pkhali rutuliukai, mčadi paplotėliai, sinori, malachto, iachni, o kad nebūtų per mažai, ant naujų žodžių ir patiekalų kupetos užmetu šašlykų ir chinkalių.
Iššūkis didelis, bet senos kėdės terasoje atlaiko. Apsunkę pilvai kovoja iš paskutiniųjų.
Dėmesio! Neleiskite visam kraujui subėgti į skrandį – pasilikite smegenyse. Tuojau ateis jūsų tosto eilė!
Tėvynė – pati geriausia
Skubiai tikrinu savo įspūdžių sąrašą Facebook ir Instagram. Graži šalis, graži gamta, skanus vynas, aukšti kalnai... Pakeliu akis ir matau man į veidą įsmeigtą iššūkio žvilgsnį.
„Brangusis mano, pasakyk tostą, kad grįžęs pas savus į Lietuvą galėtum didžiuotis, kad Gruzijoje pasakei rimtą tostą! – paragina tamada ir nuramina, – Gali kalbėti lietuviškai, aš iš akių suprasiu, ką sako tavo širdis.“
Jeigu Gruzijoje pakelsi tostą už Gruzijos žmones, niekada neprašausi.
Jie džiaugsis, nes moka džiaugtis viskuo: šeima, draugais, svečiais. „Juk Dievas gruzinams atidavė Žemės kampelį, kurį sukūrė ir laikė pats sau! Kaip žmogus galėtų skųstis ir nesidžiaugti“, – prasitaria viena iš valgius į stalą nešiojančių šeimininkių.
Gruzijoje niekas neabejoja Dievo pasirinkimu ir stebuklais. Antraip – iš kur toks gausus stalas, kai pensijos ir algos tokios mažos?!
Visada pasiūlo paslaugą
Paaiškėja su nauja diena. Matau, kaip ant ryto nutvieksto molo stovi vyrai. Stebi saulėje švytinčią giją, kuria susijungia su jūra. Valas vos vos timpteli, žvejys pakelia meškerę.
Negaliu patikėti – vienas, du, trys sidabriniai šaukšteliai spurda pakibę, tvyksčioja saulėje. Lobis! Iš burnos iškrenta žadas, iš rankų paleidžiu amą, jaučiuosi priblokštas šaukšteliu ir išvydęs, ko nebuvau regėjęs.
Kitas žvejys ištraukia – jam irgi tas pats. Pagaliau atsitokėjęs pribėgu artyn. Kas tai? Kaip tai įmanoma?!!
„Jaunuoli, ramiai. Čia stauridės“, – laimikį pristato gruzinas. Pajaučia dėmesį – kalba toliau: „Aš tuoj tuoj, dar porą metimų, tada suvynioju meškerę, namo nunešu žuvį ir pabūsiu geriausiu jūsų tarnu, parodysiu miestą, nuvešiu, kur reikia. Sutariam?“
Vilioklis! Deja, bet neturime laiko. Net ir čia jis bėga per greitai. O norėčiau visą dieną vaikščioti po didžiulį Batumio botanikos sodą, kol pradėčiau dainuoti „šitokio gražumo niekur nemačiau, lazdyn, lazdynėli...“ ir tik ši daina sodo prižiūrėtojams išduotų, kad aš – bambukų giraitės belaisvis.
Pirmasis tostas – už taiką
Gamta, gamta, gamta! Gruzijoje, Adžarijoje, labiausiai keri ir atpalaiduoja. Kalnų kaimelyje vartelius atvėrusi močiutė atrodo kaip ir už nugaros likusi medinė trobelė – nesuprasi, iš kurio amžiaus.
„Vanduo čia labai švarus ir tyras – ne iš vandentiekio, o iš kalnų šaltinių“, – priduria rūpestingoji. Tie patys šaltiniai girdė ir prausė jos senelę, senelės senelę ir proproproproproproprosenelę, kuri galbūt vieną dieną lygiai taip pat davė vandens šiuo keliu einančiam apaštalui Simonui Kananiečiui.
Arba apaštalui Matui – jeigu lankaisi Adžarijoje, gali lengvai rasti jo kapą – prie Apsario tvirtovės. (O Simoną gyvą perpjovė pjūklu Abchazijoje – pagal legendą).
Bet šis tostas dabar yra ne apie kankinį, ne apie tą, kuris šiandien valgė vienas su savo telefonu, prieš tai Instagram uždėjęs Amaro filtrą, kad šaltibarščiai būtų rožinesni, o bulvės garuotų, tačiau nesulaukė nė vieno žiūrovo, nė krislo dėmesio: niekas neįbraukė like, love ar wow – poor poor thing, tad vakare apniko mintis, kad espreso buvo drungnas, galbūt dar blogiau – drungnas buvo alus ir kepsnys nuo grotelių, atrodo, kad buvo atšalęs – atmintyje išsitrynė, kad išglostytą mėsą sodriai kvapais nuspalvino tankus rozmarinas. Atrodo, ne tau, kankiny, o tavo iPhone'o ekranui atrodo, kad be like viskas buvo taip plokščia, sausa, sprangu, visai be tekstūros, be kvapo ir be dantų – prarijai kaip senas drakonas, kaip voras, kuris negali gyventi be savo voratinklio gijų, be savojo web'o ir musių.
Gruzinas apglėbia pečius stipriau negu feisbukas: „Pasilik, pabūk dar.“ Nors pirmąkart mato. Tikriausiai ir Dievas sutriko, kai pirmąsyk su jais susitiko.
