Pamatę kolekciją ją mielai padeda pildyti ir draugai. Nors Aurika su vyru Ryčiu kartais ir susiraukia gavę lauktuvių lėkštę – įdomiau būtų patiems nuvažiuoti ir parsivežti, bet eksponatas vis tiek suranda tarpelį įsisprausti tarp daugiau kaip dviejų šimtų trapių suvenyrų.
„Rinkti suvenyrines lėkštes pradėjome persikėlę gyventi į kotedžą, kuriame ankstesni šeimininkai virtuvės sieną buvo išklijavę plytelėmis su pagražinimais – kai kurios plytelės buvo su arbatinukais, kuriuos mes vadinome „čiainikai“, – juokdamasi pasakojo televizijos žaidimo „Auksinis protas“ redaktorė A.Merkienė. – Na, ir kam tie „čiainikai“, argi tai gražu? Bet negi lupsi visą sieną ir perklijuosi plyteles dėl tų kelių „čiainikų“? Galvojome, ar nudažyti tas plyteles, ar kuo nors užklijuoti, kol kilo mintis – reikia pakabinti lėkštę, kurią buvome parsivežę iš kažkokios kelionės. Taip viena po kitos lėkštės paslėpė gražiuosius „čiainikus“, o ant virtuvės sienos po truputį ėmė lipti kolekcija.“
Dabar lėkštės įsikūrė ne tik ant virtuvės sienos, bet išsibarstė po visus namus – vienos kabo, kitos stovi, atremtos į stovelius svetainėje, koridoriuje, poilsio kambaryje prie pirties, o mažiausios, su magnetukais, jau sulipo ant gartraukio.
„Yra egzotiškų lėkščių, yra ir su istorija, – pasakojo žurnalistė. – Seniausia lėkštė yra ukrainietiška. Prisiminiau, kad ją kadaise, gal praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, iš Charkovo parsivežė mano mama, anuomet dirbusi Palangos kelionių ir ekskursijų biure ir taip pat mėgusi keliauti.
„Xarkiv“ su Leninu taip pat atkeliavo pas mus į namus. Netoli jos – iš Grūto parko parsivežta lėkštė su visų 15 sovietinių respublikų herbais. Kažin ar kas išvardytų dabar visas „tarybines seses“?“
Yra lėkštės iš Mauricijaus, Trinidado ir Tobago, Balio, Maldyvų, Peru, Meksikos, Japonijos, daugybės kitų egzotiškų pasaulio šalių. Tai nereiškia, kad Aurika su vyru visas šias šalis apkeliavo, bet vis dėlto vertingiausi eksponatai yra iš ten, kur patys lankėsi ir lėkštutės paveikslėliai jiems sukelia prisiminimus.
„Visai paprasta, netgi, pasakysiu atvirai, bjauri lėkštė yra iš Žaliojo Kyšulio salų. Pamenu, nuomota mašina išmaišėme visą Salio salą skersai išilgai, kol viename miestelyje radome mikroskopinę suvenyrų parduotuvę, bet joje – nė vienos lėkštės. Klausėme nusivylę, negi čia niekur nėra lėkščių su salos pavadinimu? Pardavėjas pasakė turįs, bet namuose, ir iš jos valgo. Pasisiūlė atnešti.
Taip „Cabo Verde“ atkeliavo į Lietuvą“, – prisimena Aurika.
Keliaudama po Egiptą, Kaire pora naktį išspruko iš saugomo viešbučio ieškoti lėkštės. Klaidžiojo po tokius Kairo kvartalus, kur nebuvo nieko panašaus į suvenyrus. Ėmė darytis nejauku – ir nuo arabų žvilgsnių, ir pasiklysti buvo baisu. Suvenyrinės lėkštės jie tuomet taip ir nerado. Užtat grįžo namo su kilimu. O lėkštę parsivežė iš Aleksandrijos.
Didžiausia lėkštė yra iš nykštukinės valstybės San Marino. Brangiausia – taip pat iš mikroskopinio Lichtenšteino. Paprasta porcelianinė lėkštutė kainavo keliasdešimt eurų. Nors galbūt su ja kaina konkuruoti galėtų lėkštė iš Abu Dabio – brangenybę auksuotais kraštais vyras parvežė iš Jungtinių Arabų Emyratų, kai ten dirbo.
Beje, tikslas apvažiuoti visas Europos miniatiūrines šalis – Lichtenšteiną, San Mariną, Vatikaną, Monaką, Andorą, Liuksemburgą jau įvykdytas. Kai kuriose teko pabūti netgi dukart. Ir viskas per tas lėkštes.
„Pirmąkart apsilankę Andoroje, žinoma, grįžome su lėkšte. Bet po metų ta lėkštė ėmė ir nukrito nuo sienos – kartais būna blogai priklijuoti jų laikikliai. Aišku, nuliūdau, nes ta Andora visai ne pakeliui, – juokėsi Aurika. – Bet po Ispaniją keliavo mano dvynė sesuo Erika. Gaunu iš jos žinutę: „Esu Andoroj, lėkštę turi?“ Rašau, kad turėjau, bet sudužo: „Nupirk.“ Ir ką jūs manote? Ji lygiai toje pačioje parduotuvėje nupirko lygiai tokią pat lėkštę – štai ir netikėk, kad dvynės viena kitą per atstumą jaučia.“
Bet istorija tuo nesibaigė. Po metų ir ta antra lėkštė nukrito.
„Pasakiau vyrui: „Na, važiuojam į Andorą lėkštės?“ Taip ir padarėme – buvome susiplanavę kelionę automobiliu su draugais iki Portugalijos, tad jiems pranešėme, kad teks užsukti į Andorą lėkštės. Dabar turime dvi. Ir kažkodėl nė viena nenukrinta“, – baigė pasakojimą Aurika. Viešėdama Mauricijuje ji įsiamžino prie lėkštėmis vadinamų viktorijų lapų, kurie esą turėtų išlaikyti žmogų. „Lipau, bet neatrodė, kad išlaikytų“, – juokėsi suvenyrinių lėkščių kolekcininkė.
